Helsinkis 2014 || Helsinki 2014
Autorius: Julius Narkūnas
After taking part in Social innovators connected event, we publish a review on urban places and creatitve spaces of Helsinki.
Likus 30 minučių iki nusileidimo į miestą ir šalį, kurioje lankausi pirmąsyk, apima nekantrus laukimas. Jausmas toks, kad kitame jūros krante Amerika, o aš Kolumbas – atradimų ištroškusi dvasia. Nežinia ar grįšiu toks koks išvykau. Galvoje sukasi mintys: ką rasiu šiame mieste? kas praturtins mane? ar man patiks? Ar bus ką papasakoti tiek daug apie jį man pasakojusiems žmonėms? Dabar, kai rašau šiuos žodžius galiu prisipažinti – Helsinkis prarijo mane, kaip piliulę ir aš, ištirpęs jo centrinės traukinių stoties laukiamajame, leidausi transporto arterijomis ir gatvių kapiliarais iki pačios jo širdies.
Helsinkio transporto spalvos: mėlyna, žalia, oranžinė.
Važiuojant autobusu iš oro uosto į centrą, gali pasirodyti, kad tarp pilko akmens ir betono, čia dominuoja Suomijos vėliavos kryžiaus mėlyna: mėlyni plakatai su šiaurietišku santūrumu sveikina atvykus į Helsinkį, prie stotelės sustoja mėlynas autobusas, mėlynas išorėje ir mėlynas viduje. O jei dar ir dangus žydras…
Bet Helsinkiu rieda ne vien tik mėlyni autobusiukai. Jo gatvėmis nuo seno darda žalvario spalvos tramvajaus vagonai. Tramvajai diktuoja madas. Prie jų kolorito bando derintis namų fasadai, laiptinės, kavinių interjerai ir kiti miesto elementai. Ši spalva derinyje su karamelės kremo spalva visam laikui primins Helsinkį.
Požeminis Helsinkio transportas yra oranžinis, kaip Vilniaus dviračiai. Viena „Y“ formos metro linija ir viena ryški oranžinė spalva vagonų išorėje ir viduje. Apsirengęs oranžinį golfą ir kelnes, metro keleivis čia gali likti nepastebėtas. Įsivaizduoju būrį oranžinių Olandijos futbolo rinktinės sirgalių išlipančių iš sausakimšo metro. Vaizdas primenantis M.Rothko paveikslą „Oranžinė, raudona, geltona“
Suomelinna – sala pabėgimui nuo miesto.
Helsinkis nėra turistų magnetas ir vargiai taptum nesiorientuojančių žmonių minios dalimi. Tačiau patirti tremtį galima Suomelinnos saloje. Vos už penkiolikos minučių plaukimo keltu, jau esate seno gynybinio miesto svečiai. Sunku teigti, kad čia nieko nevyksta, tik to veiksmo reikia gerai paieškoti. Gal būt rasite vieną kitą meno galeriją, suvenyrų parduotuvėles, kelias kavines, paplūdimį, mažą alaus bravorėlį, jachtklubą. Vakarais hobitų kaimelį primenančiose kalvose įaugusiuose pastatų languose užsidega šviesos ir vyksta linksmybės į kurias reiktų asmeninio pakvietimo.
Spalio gale Suomelinnos gyventojai ir verslo bendruomenė rengia didelę salos šventę VÄKEVÄ VIAPORI.
Helsinkio neoninės šviesos.
Neįmanoma nepastebėti ryškių ir spalvotų Helsinkio šviesų. Kai naktį pakyla rūkas, po gatves šlaistosi neoniniai šiaurės pašvaisčių vaiduokliai, o jiems draugiją palaiko iš baro išvirtę linksmi girtuokliai. Neoninės šviesos kuria dar vieną Helsinkio veidą – tai ramaus džiazo ir juodojo kino (film noir) atmosfera.
Moskva bar (Eerikinkatu 11)
Panorėjęs išvysti tą Helsinkį, kurį mačiau Aki Kaurismaki filmuose, buvau nuvestas į Moskva Bar‘ą – pačią akikaurismiakiškiausią vietą mieste, atpažįstamą iš keleto jo scenų. Tai svetainės kambario dydžio Kiaurismakio pasaulėlis, su užeinančiais (o gal niekada ir neišeinančiais) personažais, patefonu, grojančiu tą pačią Alos Pugačiovos plokštelę. Greičiausiai jus aptarnaus už skaldytų plytelių mozaikomis dekoruoto baro stovinti apkūni, nemalonios išvaizdos moteris. Išskirtinio dėmesio ir mandagumo nesitikėkite. Kavą gausite sovietinio servizo puodeliuose; langai uždegti rauktomis dieninėmis užuolaidomis. Baras iš lauko šviečia raudonai.
Corona bar (Eerikinkatu 11)
Mažą nušiurusį Maskvos bariuką po savo sparnu priglaudęs laiko kitas legendinis baras-klubas „Corona“. Jis didesnis nei galima pagalvoti einant pro didelė stiklinę jo vitriną šviečiančią geltonais ir žaliais neoniniais užrašais. Bent jau penktadienio vakarą, kai užsukome apsižvalgyti, didžiulė daugybė žmonių atbaidė nuo minties brautis prie baro. Bet apėjom, apsižiūrėjom, radom laiptus, kurie veda į rūsyje esantį kino teatrą ir klubą Dubrovnik. Burnoje nieko neturėjom, tai greitai ir išėjom.
Bar Llamas (Roobertinkatu)
Pavadinimas sako, kad tai – lamų baras. O lamos – šilti vilnoniai kanopiniai gyvūnai (kaip avys, tik su ilgais kaklais), auginami daugiausia Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Turiu prisipažinti, kad man labai patinka lamos. Bet lamų kaip sykis nebuvo. Kokteilių baro interjero įkvėpėja Frida Kahlo. Čia daug jos paveikslų motyvų: jos pačios portretai, langų rėmai apipinti gėlėmis, sūpynės, kaukolės, plastmasinės gėlės, popierinės girliandos… tačiau svarbiausia priežastis, dėl ko čia visada pilna gerai nusiteikusių žmonių, yra žiauriai geri kokteliai ir puiki muzika. Turi šis baras kažką lamiško. Išėjęs iš jo atsirandi hipsteriškame dizaino kvartale, kuris prieš porą metų buvo vietinio naktinio gyvenimo arterija, kaip dabar yra Vilniaus ir Islandijos gatvės Vilniuje. Šiandien naktiniame kvartale liko tik konceptualiai stipriausi ir ištikimą klientūrą turintys taškai.
Dvasinis penas Helsinkyje
Pirmas mėnesio penktadienis – diena, kai Helsinkio muziejus ir parodas galima aplankyti nemokamai. Likus porai valandų iki uždarymo, dar spėjau į Kiasma – šiuolaikinio meno centrą, kurį projektavo žymus architektas Styvenas Holas.
Kiasma
Pirmus galerijos aukštus užima pastovi, bet papildoma ekspozicija Kiasma Hits, kurioje daugiausia pristatomi šiuolaikinio meno tendencijas nubrėžiantys meno kūriniai: nuo abstrakčiojo ekspresionizmo, minimalizmo – iki kompiuterinio meno ir instaliacijų. Patiko, kad meno galerijoje daug dėmesio skirta vaikų supažindinimui su menu. Čia jų smalsumą žadina padarytos mažos nuorodos į galbūt suaugusiems nelabai pastebimus netyčia atsiradusius įbrėžimus sienose, dažų lašelius ant grindų. Taip nuo pat mažų dienų vaikas skatinamas galvoti – o tai kas yra tas menas, iš tikro.
Viršutiniuose aukštuose tuo metu veikė amerikiečio konceptualisto Alfredo Jaar‘o paroda „Tonight no poetry will serve“ paroda, apie kurią nenorėčiau išsiplėsti.
Kallio rajonas
Naujovės ir tendencijos nekyla iš miesto centro. Centras yra pripažinimo ir komercinės sėkmės terpė. Jei esi jaunas, darbštus ir talentingas, niekada nebandysi prasimušti į aukštumas gyvendamas konkurencingame ir brangiame centre. Ieškoti kūrybinių industrijų ir naujų Helsinkio idėjų leidžiamės į nuošaliau nuo centro esantį Kallio.
Netyčia atsibastęs į rajoną nepasakytum, kad už jo sienų gimsta naujos idėjos. Gatvės vis dar pilnos pigių barų, masažo kabinetų, apleistų pastatų. Tiesa, pasitaiko praeivių, savo originalia išvaizda ir atpalaiduota laikysena signalizuojančių apie įdomų rajono gyvenimą. Kūrybinis Kallio fabrikas turi viską ko reikia: nebrangios patalpos, marga kūrėjų bendruomenė, laivės ir galių keisti viešąja erdvę. Dabar Kallio išgyvena savo virsmą iš vikšro į drugelį. Augantis susidomėjimas tuo kas čia vyksta ir paklausa netrukus padarys iš rajono-pelenės rajoną-princesę.
Nuorodos:
– Rajono bendruomenės iniviatyvos: Kallio Liike
– Kūrybinės bendruomenės ir dizaino puslapis: Made in Kallio
Industrinė Helsinkio zona
Jei kada pasitaikys proga nuvykti į meno ir muzikos festivalį FLOW, varykite ten nesvarstę. Jis vyksta buvusio pramoninio uosto teritorijoje, kurią sparčiai bandoma paversti gyvenamųjų namų kvartalu. Procesai, kuriems labai nepasipriešinsi. Todėl reikia naudotis proga ir vykti ten, kol tai yra zona, kurioje viskas leidžiama.
2o15: "
Palik komentarą! |Leave your response!