Fragments from the text “Creative spaces: movement, communication, play“, published in “The History of the Museum. Part I”. Vilnius: Modern Art Center, 2012 [LT/ENG]

“Every object designed by an architect becomes covered by citizens’ interpretations. By using city space, citizens broaden the functions foreseen by architects and designers for spaces and urban elements, and develop alternative scenarios for these places, give new meanings to localities and new, unofficial, names to various sites around the city. [..] In their turn, city objects and the organization of city spaces shape the choreography of city users: they influence movement trajectories, rhythm, the dynamics of glances and gestures [..] Seeking to appropriate new public spaces and to revitalize forgotten places, it is sufficient to develop urban ritual – i.e. a periodically recurring and collectively supported that is usually “embedded” in a certain place”

Kiekvienas architekto suprojektuotas objektas ilgainiui “apauga” miestelėnų interpretacijomis. Naudodami miesto erdves, miestelėnai plečia architektų ir dizainerių numatytas erdvių ir elementų funkcijas, išvysto alternatyvius naudojimosi jomis scenarijus, steigia naujas vietų reikšmes ir priskiria miesto objektams neoficialius pavadinimus.

Kūniškos interpretacijos pavyzdys: fontanas Europos aikštėje “sufleruoja” kelis naudojimosi šia vieta scenarijus, vieną iš kurių įgyvendina vaikai, bėgiodami aplink fontaną ar gaudydami vienas kitą. Šiuos veiksmus “kviečia” pati fontano forma.

Savo ruožtu miesto erdvių organizavimas ir miesto objektai formuoja miestelėnų choreografiją: daro įtaką judėjimo trajektorijoms ir ritmui, žvilgsnių ir gestų dinamikai. Siekdami kuo greičiau “prašokti” nemielą objektą, miestelėnai pagreitina tempą, nuleidžia galvą, stengdamiesi į jį nežiūrėti – arba spontaniškai ima koreguoti įprastus maršrutus. Ir atvirkščiai – kartais vienas nedidelis elementas virsta nauju traukos centru.

Vietos atvirumas skirtingiems naudojimosi scenarijams yra svarbi jos gyvybingumo sąlyga. Tik atsiradusi, “Stebuklo” plytelė vienus praevius inspiravo šokinėti, kitus – suktis aplink savo ašį. Pastaroji kūniška interpretacija pasirodė gyvybingesnė. Tačiau poros taiko kitokią naudojimosi šia vieta choreografiją, nei individualūs “norų užsakovai”. Nusistovėję ritualai nuolat modifikuojami priklausomai nuo situacijos.

Žaismingos intervencijos ir naujieji miesto ritualai yra vienas būdų “prijaukinti” naujas ir “atgaivinti” apleistas viešąsias erdves. Miesto erdvės praranda gyvybingumą dėl įvairių priežasčių: tai gali būti nesėkminga kaimynystė su prekybos centru (“suryjančiu” žmonių srautus) arba rekonstrukcija, panaikinusi nusistovėjusius laisvalaikio scenarijus.

Miesto ritualas – tai periodiškai atkartojamas ir kolektyviai palaikomas veiksmas, kuris dažniausiai yra susijęs su tam tikra vieta. Kaip pavyzdį pasitelkime paplitusį “meilės spynų” ritualą, kuro pėdsakus galima aptikti daugelyje pasaulio miestų. Įdomu tai, kad daugelį metų “laisvi nuo spynų” tiltai “apauga” jomis per kelis mėnesius nuo pirmųjų spynų atsiradimo. Praeiviai nuolat dalyvauja netiesioginėje komunikacijoje: jie “nuskaito” kitų miestelėnų paliktus ženklus ir pasitaikius progai palieka žinutę (spynos pavidalu) apie savo meilės istoriją. Viešoje erdvėje paliktos žinutė dažniausiai virsta dialogu.

Kiekvienas “erdvės vartotojas” yra kūrybingas: jis turi galimybę modifikuoti objektų reikšmes. Šiam kasdieniam kūrybingumui pasireikšti reikalingos sąlygos; viena jų yra padrąsinantis viešųjų erdvių atvirumas aktyvioms miestelėnų interpretacijoms”.

• Už kadrus – didelis ačiū Juliui N.
• J.Lavrinec (2012) Kūrybinės erdvės: judėjimas, komunikacija, žaidimas / Сreative spaces: movement, communication, play // “Vieno muziejaus istorija. I dalis”. Vilnius: Modernaus meno centras, 2012, p. 42-47