We continue street blogging sessions, devoted to the project of reconstruction of Lukishkiu sq. We have found, that after we renewed a layout, senior citizens do not participate actively as writers of the blog, but they love sharing their position in the form of talks. One of the ideas, which came out during these talk sessions concerns the topic of official monuments and the possibilities to re-conceptualize the traditional form of monuments and to turn memories into tactile and dynamic experience.

Gegužės pradžioje pradėjome rengti Gatvės Blogo sesijas Lukiškių aikštėje, kad padrąsintume miestiečius reikšti nuomones apie aikštės rekonstrukcijos projektą bei dalintis savo idėjomis apie aikštės potencialą. Bandėme kurti alternatyvą monologiniam stendui, įrengtam Gedimino pr. prie pat aikštės: jame eksponuojamas šeštąjį aikštės rekonstrukcijos konkursą laimėjęs projektas, tačiau nėra galimybės reaguoti į pamatytus vaizdus.

Greta įrengtame “Gatvės bloge” aktyviausiai nuomonę reiškia jaunimas (paskutinis blogo atnaujinimas buvo itin spalvingas ir trikdo vyresnio amžiaus žmones): visi kaip vienas nori fontano, kai kas iš žinučių autorių siūlo fontaną patalpinti aikštės centre.

Vyresnio amžiaus praeivius tenka kalbinti – šiuo atveju Gatvės Blogas yra geras pretekstas pokalbiui užmegzti. Žemiau pateikiame gegužės 19 d. įvykusius trumpus pokalbius su dviem senjoromis. Jų nefotografavome.

Pirmoji senjora, priėjusi prie Gatvės Blogo su tylia drauge. Ji paskelbė dainą “Gatvės grojarašyte”.
Laimikis: Lauksime “Burbuliatoriuje”, ateikite su drauge :)
Senjora: Aš ir anūką atvesiu!
- Gerai! Girdėjau, kad centre gyvenančios šeimos skundžiasi vaikų aikštelių trūkumu…
- Na, mes Lazdynuose gyvename, bet taip, vaikų aikštelių trūksta. O tos, kur yra, stovi tuščios…Bet yra dvi, pavažiavus toliau. Viena su žole, kita su akmenimis, vaikams tai labai gerai, jie neprisiuosto to smėlio. Mes į tą su akmenimis einame.
- O ką galvojate apie Lukiškių aikštę?
- Maniškis (anūkas) toks chuliganas, visur prisirankioja to smėlio, po to vos išplaunu! O juk tas smėlis ir plaučiuose lieka. Aš ir pati, kai einu į stotelę, per aikštę neinu, o tai po to tas gruntas ant batų lieka, nenuplausi.
- Tai ką, siūlytumėte išgrįsti aikštę?
- Tos pievos gerai…bet smėlio geriau, kad nebūtų, vaikams bus geriau žaisti.
- Na tai galėsite ant pievos įsitaisyti :)
[Senjora šypsosi, pažada, kad ateis ir mes atsisveikiname]

Smulkutė raudonskruostė senjora su skarele ir tulpių puokšte, priėjo, susidomėjusi Blogu.
Laimikis: Renkame nuomones apie Lukiškių aikštę. Įdomu, kas, Jūsų manymu, čia turėtų būti? Kaip siūlytumėte sutvarkyti aikštę?
Senjora: Turi būti paminklas. Mums seniai jį žadėjo.
- Kaip jis turėtų atrodyti?
- Nežinau, bet paminklas turi būti.
- O kokie paminklai Vilniuje jums patinka?
- Man labai gražus paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui ir tas kur prie Seimo, šaulys ar angelas. Kas gi jo autorius? Aš visada išrašau autorių vardus. Taip teisingai pavaizduotas tas kunigas, kaip jis tą kryžių neša. Ir dar vienas paminklas tremtiniams priešais Lukiškių aikštę, iš akmenų gražiai rankomis sudėtas. Aš pati buvusi tremtinė. Dar vaikas buvau. Paminklas turėjo būti padovanotas Jakutijai, kur ir mes buvome išvežti, bet jie nepriėmė, pasidavė Putinui.
- Vadinasi, jau turime vieną paminklą.
[Senjora šypsosi ir tyli]
Laimikis: Apie Lukiškių aikštę yra įvairių nuomonių, kas čia galėtų būti. Štai ir mes kviečiame miestiečius kartu pūsti muilo burbulus.
Senjora: Ir jaunimas gali čia būti, bet centre turi būti paminklas žuvusiems.
- Ateikite į “Burbuliatorų”, anūkų atveskite, su draugėmis ateikite.
- Mano anūkė su manimi niekur neina, jai šešiolika metų.
[senjora prabyla apie savo artimuosius, kurie jau mirė, prieina nauji Gatvės blogo skaitytojai-rašytojai, senjora atsisveikina].

Gyvi pokalbiai su tais, kas anksčiau mums atrodė kaip abstraktūs oponentai, privertė susimąstyti. Savo pozicijos viešųjų erdvių atžvilgiu neslepiame – matome jas kaip rekreacines erdves, laisvas nuo komercinių scenarijų. Manome, kad oficioziniai paminklai – prasta investicija, mat jie paverčia aikštes tik proginiais traukos centrais, prie kurių su vėliavomis apsilankoma kelis kartus per metus. Tokių vietų mūsų mieste jau pilna, laikas galvoti apie gyvų viešųjų erdvių kūrimą.

Tačiau kai prieš tave stovi žmogus, kuriam paminklas žuvusiems yra gyvos atminties apie artimuosius išraiška – supranti, kad negali atimti iš jo vilties matyti aikštėje paminklą. Bet čia jau galima kalbėti apie skirtingas atminties formas ir apie tai, kad paminklu nebūtinai turi būti granitinis baubas – juk ir atmintis apie artimuosius yra šilta, judanti, prie atminčiai atstovaujančių objektų neretai prisiliečiama, kaip prie artimo žmogaus (ar pastebėjote, kaip elgiasi žmonės kapinėse? Dažnas glosto antkapinius paminklus).

ps.
Kadaise su kolegomis-architektais per archicecho organizuotas Klaipėdos skulptūrų parkui skirtas dirbtuves bandėme rekonceptualizuoti pačios atminties formas, parodydami, kad pats monumentas gali būti dinamiškas, o prisiminimas gali būti įgyvendintas per apeigą, t.y. judėjimą parko (arba aikštės) erdvėje.