Į pradžią » Studio

Co-urbanism 2o15: Fabrication of citizens powerlessness (research paper) | Piliečių bejėgiškumo fabrikavimas (tyrimas)

30 June 2015 4 komentarai(-ų)

Autorius: Laimikis.lt

In her paper on e-democracy, Irma Rybnikova investigates the mechanisms of constructing the powerless citizen, which are applied in the e-governance model. This text is published in the “Co-urbanism” catalog nr 2. You will find the English version of the text here: “Questions and answers”: fabrication of citizens’ powerlessness in the context of electronic democracy. Below we publish a Lithuanian version of the text.

Savo tyrime, skirtame elektroninės demokratijos įgyvendinimo formoms, Irma Rybnikova analizuoja bejėgio piliečio konstravimo mechanizmus – išvirkštinę dalyvavimu paremto miesto vystymo modelio pusę.

„Klausiate – atsakome“: piliečių bejėgiškumo fabrikacijos elektroninėje demokratijoje
Irma Rybnikova

Įvadas
Elektroninio valdymo ir elektroninės demokratijos pažadai ir vilionės skamba įtaigiai. Internetinės galimybės išsakyti nuomonę, gauti prieigą prie įvairių informacinių šaltinių, komentuoti politinius sprendimus neretai puoselėjamos kaip naujos, demokratinės ir visuotinį dalyvavimą įgalinančios eros pranašai. Elektroninio valdymo (angl. e-governance) programos ir jų diegimas dažnai lydimas tiesiogiai ar netiesiogiai išsakomos piliečių dalyvavimo euforijos: elektroninio valdymo būdu piliečiai bet kuriuo metu gali susisiekti su viešosiomis įstaigomis, stebėti politinius posėdžius, domėtis ruošiamais ir priimtais politiniais sprendimais, galų gale dalyvauti balsavime neišeidami iš namų. Jokių važiavimų į atokias savivaldybes, jokio stoviniavimo įstaigose ir laukimo, kol būsi pakviestas – viskas atliekama lanksčiai, lengai prieinamai, maksimaliai skaidriai ir atskaitingai piliečių atžvilgiu. Kaip ir bet kokių vilionių ir pažadų atvejų, taip ir elektroninės demokratijos žavesio atžvilgiu patartina puoselėti tam tikrą skepsį. Šiame trumpame straipsnyje aš sau leisiu įtariai pažvelgti į viso labo vieną elektroninės demokratijos priemonę – „klausiate – atsakome“ skiltį Lietuvos savivaldybių internetiniuose puslapiuose, ir pasidalinti savo įtariomis skeptiško žvilgsnio įžvalgomis. Savo straipsnyje remiuosi simbolinio interakcionizmo paradigmos idėjomis, kuri leidžia analizuoti socialinius mikro-procesus ir iš šių dažnai įprastų ar gal net banalių objektų išgauti svarbias įžvalgas apie visuomeninius reiškinius.

“Klausiate-atsakome”
Savivaldybių (ir ne tik jų) internetiniuose puslapiuose siūlyti “klausiate-atsakome” skiltį tapo geru tonu. Siūlyti tokią skiltį yra ne tik legitimu, bet ir privalu: taip galima demonstruoti savivaldybės pažangumą ir demokratiškumą. Ši skiltis – viena iš visos eilės konkrečių elektroninio valdymo priemonių ir veik ne kiekviena savivaldybė Lietuvoje tokią skiltį savo internetiniame puslapyje turi. “Klausiate-atsakome” tikslas – suteikti piliečiams ir gyventojams galimybę, teikti savo klausimus, pasiūlymus ir komentarus savivaldybėms bei sulaukti iš jų tiesioginės reakcijos.

„Klausiate – atsakome“, kiek išplečiant: „jūs klausiate – mes atsakome”. Rodos, nekalta struktūra, dviejų žodžių ir vieno brūkšnelio kombinacija. Dviejų žodžių, kurie akivaizdžiai pabrėžia dialogo intenciją: nuolatinis „mes“ kreipimasis į „jūs“ ir ne mažiau nuolatinis „jūs“ pasiryžimas atsakyti į šį kreipimąsi. Nekaltumo įspūdis išblėsta, atidžiau žvilgterėjus į tai, ką ši struktūra išreiškia ir kokį interakcijos modelį bei jame užkoduotą galios santykį ji suponuoja. Pačiu “klausiate – atsakome” pavadinimu yra vienareikšmiškai paskirstyti ir atskirti vaidmenys: klausiantieji, neužtikrintieji ir nežinantieji yra „jūs“ – piliečiai, ieškantys informacijos, patarimo ir paramos, o atsakantieji yra „mes“ – savivaldybių darbuotojai, nekankinami jokių klausimų, o dalinantys savo atsakymus piliečiams kartais geranoriškai, kartais ir skūpiai. „Jūs“ priskiriamas statusas neinformuotų, stokojančių žinių ar tinkamos prieigos prie šaltinių ir dėl to privalančių kreiptis į „mus“. „Mes“ gi yra konstitutyviai kiti, apdovanoti žinių ir informacijos resursais ir iš šio gėrybių rago savo nuožiūra nupilantys ar nulašinantys tinkamą porciją informacijos “jūs”, neretai ją pakaitinę moralizuojančiose sultyse, kad „jūs“ dar labiau jaustųsi neįgalūs, netikri, nesugebantys patys susirasti dosnių šaltinių. „Klausiate-atsakome“ konstruoja dviejų nesusijusių, nes akivaizdžiai brūkšneliu atskirtų sferų pasaulį, kur „žinantieji“ (“mes“) iš esmės nieko bendro negali turėti su “nežinančaisiais” (“jūs”). Klausimai ir atsakymai, kurie įprastose socialinėse interacijose susieja abi puses, šiuo atveju tik sustiprina jų skirtingumą ir atsietumą.

Klausiantieji suponuojami kaip deficito – informacinės ar egzistencinės nežinios – kamuojama grupė, atsakantieji – kaip informacinio ar tikrumo pertekliaus grupė, apdovanota veik dievišku žinojimu, nes nei vienas klausimas nelieka neatsakytas. Ši struktūra nenumato, kad pertekliaus grupė patirtų kokius nors deficitus – klausimus, abejones, nežinią, o deficitinė grupė galėtų kuo nors esmiškai praturtinti pertekliaus grupę. Dichotominė struktūra suponuoja vienos grupės identiteto pranašumus kitos grupės identiteto sąskaita.

Dvitakčių ir nei ateities, nei praeities neturinčių socialinių interakcijų atveju, kokios jos galimos šioje skiltyje (į vieną klausimą – vienas atsakymas, jokia tąsa, joks reciprokiškumas nėra įmanomas), dalyvių rolių pasiskirstymas yra vienaprasmis ir nei keičiamas, nei kvestionuojamas: joks “mes” nesusitapatins su “jūs” ir “jūs” netaps “mes” dalimi. Arba “klausiate”, arba “atsakome”. Toks griežtai vienaprasmis visuomenės skirstymas į „jūs“ ir „mes“ primena Goffmano “totalines institucijas”, kur vienas iš esminių, nekvestionuojamų ir pirmiausia išmokstamų principų yra aiškus atskyrimas tarp totalinių institucijų personalo (prižiūrėtojų, sesučių, auklėtojų) ir klientų-pacientų-kalinių.

Interakcijų modeliai
Struktūra yra viena, kuo ir kaip ta struktūra pildoma, yra kas kita. Dėl to verta mesti žvilgsnį į konkrečias interakcijas tarp piliečių ir savivaldybės atstovų „Klausiate-atsakome“ skiltyje, bent jau ten, kur klausimai ir atsakymai viešinami internete. Šioje struktūroje įrėmintų klausimų ir atsakymų pobūdis, jų sąryšiai ar tipai reikalauja išsamios studijos. Čia pateiksiu tik pirmus ir vis tik nemažai sakančius pastebėjimus. Pradėsiu citata iš minėtos skilties vienos savivaldybės internetiniame puslapyje:

Vardas: Vytas
Klausimas: Labai prašome informuoti, kada gi pagaliau bus sutvarkyta Donelaičio gatvėje (atkarpoje tarp S. ir B. gatvių) bala, kuri jau ežeru pavirto. Po vandeniu išmuštos didžiulės duobės, žmonės laužo mašinas, pėstieji jau nebegali praeiti. […] Kiek kartų mynėme savivaldybės slenksčius,kiek kartų rašėme ir savivaldybei ir į laikraštį, viskas kaip žirniai į sieną. Žada ateity, tai 2011, tai dabar 2013 metais. O žmonėms juk dabar ten reikia gyventi, ir per vandenį bristi į savo namus. […] Aplinkiniai šios balos gyventojai jau nebeturi jokių vilčių, kad šią gatvę kada nors sutvarkys. O juk tvarkė aplink šią gatvę […], ten ir kanalizacijas padarė, gal todėl, kad tose gatvėse gyvena valdžios atstovai – pinigų atsirado, o šią gatvę paliko, ten ponai negyvena. O prasti žmonės niekam nerūpi…
Atsakymas:
[…] Dėl didelės projekto apimties ir ribotų finansavimo galimybių [..] savivaldybė šiuo metu negali įgyvendinti viso rekonstrukcijos projekto. Tačiau […] 2013 metais planuojama įrengti lietaus nuotekų sistemą šioje gatvės dalyje. Šiuo metu yra atliekamai sąmatiniai skaičiavimai darbų apimčiai nustatyti. Nustačius darbų vertę bus ieškoma finansavimo galimybių bei vykdomi viešieji darbų pirkimai. Planuojama darbus atlikti iki 2013 metų liepos mėnesio.
Data: 2012-12-03

Gyventojo Vyto užduotas klausimas rodo, kokiems įvairiems tikslams galima naudoti „klausiate“ kategoriją. Jo suformuluotas klausimas yra ne vien tik ilgas, nes susideda iš eilės argumentų, bet apima ir aspektus, kurie kuo toliau tuo labiau tolsta nuo informacinės klausimo funkcijos ir pereina labai įvairius interakcinio santykio su savivaldybe etapus. Klausimu prasidėjusi užklausa („kada gi…“) tęsiasi apeliavimu į savivaldybės darbuotojų empatiją gyventojų vargams („per vandenį bristi namo“) ir baigiasi priekaištais ir netiesioginiu kaltinimu, kad vadinamoji valdžia sau gatves susitvarkė, o gyventojų vargai jiems nerūpi. Iš pradinio ir pirminę hierarchinę struktūrą atitinkančio užklausimo Vytas pereina į dialoginę plotmę, apeliuodamas į savivaldybės darbuotojų žmogišką artumą ir empatiją laužantiems savo automobilius ar pėsčiom brendantiems namo. Iš suponuotos bejėgiškumo pozicijos, kurią nori nenori turi perimti klausiantysis, Vytas išsilaisvina apeliuodamas į bendražmogišką patirtį, siejančią abi puses ir taip hierarchinę struktūrą verčia kolegialia, solidarizuojančių bendraminčių struktūra. Bet šioje naujai sukurtoje vieno rango struktūroje Vytas ilgai neužsibūna – gal bijodamas šios struktūro trapumo ar abejodamas kitos pusės gebėjimu, išlaikyti solidarumą, ir pereina į trečiąjį etapą, kur jis pats – kaltindamas valdžios atstovus – perima hierarchiškai aukštesnę poziciją, įgalinančią jį daryti prielaidas apie valdžios atstovų veiksmus bei jų ribotą moralumą ir legitimumą. Užuominomis apie „sutvarkytas“ gatves netoli savivaldybių atstovų gyvenamųjų vietų jis įtaigiai įsipina į Lietuvoje populiarų politikų individualaus egoizmo ir oportunizmo diskursą. Vienam vieninteliam klausime klausiantysis padaro ilgą interakcinę karjerą: nuo bejėgio iki visagalio. Tai akivaizdžiai demonstruoja, kad „klausiate-atsakome“ skilties dalyviai jokiu būdu nepaklūsta struktūriniams varžtams, saugantiems savivaldybės galios pranašumą, o naudojasi duota struktūra saviems tikslams, iš dalies demonstruodami paklusnumą (klausdami), iš dalies prieštaraudami struktūrai ir transformuodami savo suponuotą bejėgiškumą į verbalios galios apraiškas (apeliuodami, kaltindami).

Toks interakcinių plotmių lydinys toli gražu nėra paprasta užduotis atsakantiesiems: į kurią plotmę kaip reaguoti, nepažeidžiant savo profesinės savivertės ir identito? Reakcija, kurią skaitome cituotoje ištraukoje, yra tokia, kokios galima tikėtis iš savivaldybės atstovų: Ji atspindi dalykiškai-profesionalią savivaldybių veiklos logiką. Atsakantysis ignoruoja tiek klausiančiojo kvietimą pereiti į empatiškąją kolegialią interakcijos plotmę, tiek ir nušluoja visas klausiačiojo galios iliuzijas, nė vienu žodžiu nekomentuodamas išreikštų kaltinimų. Vietoj to atsakymas palaiko „klausiate-atsakome“ skilties pavadinimo suponuotą struktūrą, priskiriančią galios deficitus klausiančiajam ir galios panašumą atsakančiajam. Atsakyme pateikiama visa eilė faktų, susijusių su užduotu klausimu „kada“, faktų, kurių klausimo autorius gal dar nežinojo ar negalėjo žinoti, kaip kad informacija apie suplanuoto nuotekų sistemos projekto situaciją. Empatiškas kvietimas suprasti blogą gyventojų situaciją atsakomas ekonominiais argumentais („ribotos finansavimo galimybės“), taip išsaugant pirminės struktūros suponuotą galios disbalansą, nes gyventojai, neinformuoti ir paprastai nesusipažinę su išsamia ekonomine savivaldybės situacija, negali nei prieštarauti, nei reikalauti paaiškinimo, kodėl yra taip kaip yra. Šiuo iš pirmo žvilgsnio informuojančiu atsakymu patvirtinama galios disbalanso struktūra ir gyventojų balsas, kurio išraiškai tokios elektroninės demokratijos priemonės neva yra skirtos, nutildomas.

Bandant paaiškinti
Viso labo vienos ištraukos analizės nederėtų vertinti kaip savivaldybių arogancijos apraišką, o vertėtų atsižvelgti į organizacinį lauką, struktūruojantį savivaldybės interakcijas. Tai būtų visų pirma biurokratinė logika, kuria grindžiama bet kokia administracinė veikla. Šios logikos tikslas nėra žmonių, o “problemų ir dalykų” valdymas, abstrahuojant nuo individualių interesų. Elektroninė demokratija, suprantama kaip valstybinių ir savivaldybių įstaigų atsigręžimas į žmogiškumą elektroninėje plotmėje, prieštarauja pati sau: nei realioje, nei elektroninėje erdvėje biurokratiškai struktūruotos organizacijos ir atitinkamai socializuoti darbuotojai negali įgyvendinti demokratinių pažadų, nes jų institucinė logika nesuteikia jiems nei žinių, nei galimybių, nei priemonių, kaip tai realizuoti. Pageidautina „demokratijos“, „atvirumo“ ir pan. logika prieštarauja įstaigų biurokratinei logikai, apibrėžtai jau Weberio darbuose. Pakeisti biurokratinę logiką demokratine irgi nėra jokia išeitis, nes esminiai reikalavimai įstaigoms negali būti įgyvendinami be biurokratijos logikos, ypač teisingumo principo laikymasis nepriklausomai nuo individualių lūkesčių. Antra, didžiuma istaigų yra nepasiruošusios elektroninei demokratijai: neaišku, kas gali atsakyti į kuriuos klausimus, per kiek laiko, kas koordinuoja visus klausimus ir atsakymus. Ne gana to, kad internetinių klausimų atsakinėjimas greičiausiai nenumatytas jokiose pareigybėse, kiekviename klausime slypi dar ir grėsmė apsijuokti ir pasirodyti nekompetetingu arba atsakyti pernelyg atvirai ir užsitraukti skundų laviną. Dėl to primygtinis laikymasis dalykinės-biurokratinės logikos internetinėse interakcijose yra ne individuali darbuotojų užgaida, o institucijų teikiamas ir darbuotojų dėkingai naudojamas receptas, kaip apsieiti su naujomis, kompleksiškomis situacijomis. Po savivaldybių atsakymų demonstruojama visagalybės širma slypi bejėgiškumas ir negalia.

Apie autorę:
Irma Rybnikova, Chemnitzo technologiniame universitetas, Ekonomikos ir administracinių mokslų fakultetas, Organizacijų vadybos katedra

Baigusi organizacijų psichologijos studijas Vilniaus Universitete, Irma Rybnikova pasuko link ekonomikos ir administracijos. Drėzdeno technologiniame Universitete (Vokietija) ji parašė ir apsigynė disertaciją personalo vadybos srityje apie netipiškas įdarbinimo formas vadovams. Šiuo metu ji dirba Chemnico technologinio universiteto (Vokietija) organizacijų vadybos katedroje ir ruošia habilitaciją apie darbuotojų dalyvavimą, solidarumą ir pasipriešinimą organizacijose. Irma dėsto organizacijų ir vadovavimo teorijas ir atlieka tyrimus įvairiomis organizacijų vadybos temomis; viena iš aktualių sričių yra dalyvavimo organizacijose problemos. Irmos tyrimai publikuojami įvairiuose straipsniuose ir knygose vokiečių, anglų bei lietuvių kalbomis.

4 komentarai(ų) | comments »

  • ToneyMM sako (said):

    is domperidone legal to order online http://www.purevolume.com/buydomperidone10mgsafely buying generic domperidone safe or not

  • www.slonecznaakademia.pl sako (said):

    Doskonałe ujęcie zagadnienia, wiele wnoszące do tematu.
    Niestety, nie ze wszystkim mogę się zgodzić,ale i tak gratuluję autorowi.

  • viaplay film liste sako (said):

    As an alternative of exemplar, you dominion be victimized because you’re smarter, more graceful, more trustworthy of oneself, more technically whizz-bang, or dragoon bettor turto.segfie.se/seasons/viaplay-film-liste.php consumers skills than the bully. You restrain bring round upon more zealous intelligence, more mores, or have charge of more draft in the workplace. In impoverished, you’re targeted because you’re bettor than the despot in some way.

  • salat til kalvekod sako (said):

    Flowers are also run-of-the-mill tokens of love. In Victorian England, there was a sinewy perfect “hogwash of flowers,” which allowed lovers scapgi.psychren.se/aftenpleje/salat-til-kalvekd.php to send coded messages to each other heretofore exchanging blooms. In this unwritten law’, roses stood as a replacement as a care to adoration, so it’s not surprising that roses are the most deserving creme de la creme in preference to of Valentine’s Day.

Palik komentarą! |Leave your response!

Būk korektiškas! Be pykčio :)

Susikurk savo Gravatarą.

\