Martyna graduated in Sound Art and linguistics studies. She likes doing loads of different things and her main activities are field recordings and music composing. You can find her music works here.

Martyna – garso menų bei lingvistikos žinovė, kuriai patinka veikti begales skirtingų dalykų, tačiau pagrindinės ir pačios mylimiausios veiklos – lauko garsų įrašinėjimas bei muzikos kūrimas. Martynos kūrybą galite rasti čia.

KNYGOS: Sounds From Dangerous Places (book + 2 CD) by Peter Cusack. Mėgstamiausias autorius – W.G. Sebald.

MUZIKA: Neturiu išskyrusi savo mėgstamiausio muzikos žanro ar muzikanto. Bet man patinka daug naujų žydiškos muzikos kūrėjų iš Lenkijos (Shofar, Cukunft, Wovoka). Taip pat galėčiau išskirti atlikėjas Janet Cardiff (UK) ir Joanna Rajkowska (PL).

FILMAI: Visi, sukurti M. Haneke.

Please meet Ieva Skudraite, architect, urban planner, photographer, blogger and restless traveler! We met Ieva in December, at BalticLab event held in Stockholm.

Susipažinkite su Ieva Skudraite, architekte, urbaniste, fotografe, tinklaraščio rašytoja, nerimstančia vietoje keliautoja. Ievą sutikome gruodį, Stokholme vykusioje inovatyviųjų Baltijos regiono šalių verslininkų konferencijoje BalticLab.

Jos pomėgiai yra keliavimas gamtoje, dviračiais. 2010-aisiais Ieva keliavo dviračių žygiu dviese maršrutu Bazelis – Saltsburgas, taip pat 2012-aisiais keliavo iš Alytaus į Taliną.

“Mėgstu miestus, juose stebėti aplinką, atrasti naujas “mėgstamiausias vietas”, nuostabaus dizaino naujus ir senus pastatus. Šia tematika rašau tiklaraštį “archwanders.com”, ir tai tikrai sunku! Trumpai apie pavadinimą – ilgą laiką save apibūdinau kaip “a wanderer”, keliautoja ir klajoklė, tokia nerami siela, o jau turėjau sukaupusi didžiulę pastatų nuotraukų kolekciją ir galvojau kaip tai panaudoti. Taip gavosi blogas: arch + wanders architektūros klajonės, o wanders ne reiškia ne tik klajones, bet kartu yra ir kaip žodžių žaismas su wonders, šiek tiek pakeitus gaunasi architektūros stebuklai.
Čia aš taip pat “plaukiu prieš srovę” pati aplankydama pastatus ir juos nufotografuodama: viskas ką dedu yra originali medžiaga, o ne kopijos kopija kurios originalo net neįmanoma atrasti. (O juk 99% blogų tiesiog naudojasi kitų žmonių triūsu!)”

KNYGOS

Praėjusioms Kalėdoms gavau tikrai labai trokštamą daiktą: elektroninę knygų skaityklę. Dabar turiu galimybę gerokai patogiau perskaityti savo sukauptą didžiulę elektroninę knygų biblioteką. Paskutinė knygą,kurią vis dar bandau įveikti yra apie buhalterinę apskaitą, kuri turi didelę tikimybę ir likti pusiau perskaityta. Iš tiesų grožinės literatūros beveik neskaitau, daugiausia skaitau profesinę (architektūra, urbanistika, konstrukcijos, interjeras, apšvietimas), arba su verslu ar vadyba susijusią literatūrą.

FILMAI

Paskutinis matytas filmas: “Premium Rush” 2012. Šis filmas yra apie dviračių pasiuntinių tarnybos darbuotojų nuotykius Niujorke. Esu judėjimo dviračiu fanė! Ir patikslinu, man patinka procesas, o ne patys dviračiai kaip objektas. Pati niekada gyvenime neišdrįsčiau pavojingai lakstyti mieste, tačiau šis filmas dar labiau sustiprino mano degantį norą pamatyti Niujorką. Tikiuosi tai įvyks pakankamai greitai.

Mėgstu fantastinius filmus, tačiau realistiškai apgalvotus, kuriančius netikėtus ateities scenarijus. Filmus vertinu, jog jie verti dėmesio, jei juos ir ypač siužetą galiu prisiminti praėjus mėnesiui ir daugiau laiko po peržiūros. Mane domina variacijos paralelinės realybės tema. Kaip pavyzdžius galiu pateikti “Looper” 2012, “Total Recall” 2012, “Moon” 2009, “Mr. Nobody” 2009, garsųjį architektų mėgstamą “Inception” 2010 m, “The Mist” 2007 ir kitus panašaus žanro filmus, kurie sujungia mano potraukį ir smalsumą mokslui ar bent jau netikėtoms ateities vizijoms ir niekad manęs nepaliekančius klausimus apie realybę ir jos suvokimą, ir pasirinkimus kuriuos riekia daryti čia dabar ir kiekvieną dieną ir tų pasirinkimų įtaką ateičiai. Šie išvardinti filmai yra skirtingi, ir ne visi 100% patenka į multi-realybės žanrą, bet tokia tematika puikiai atspindi mano būseną ir požiūrį į pasaulį.

Tačiau net ir šie filmai pilnai neparodo mano visų domėjimosi sričių. Nevengiu ir skausmingai realistinių ir tragikomiškų skandinaviškų filmų, gal būt dėl to jog nors šiaurė mane labai traukia (gyventi, būti), bet puikiai suvokiu ir šiaurietiško gyvenimo minusus. Mažytės bendruomenės ir iš to kylančios problemos, tamsa, darganos, socialinis spaudimas ir nelygybė, gyvenimo absurdas ir čia pat vis dar esantis žmogiškumas.

MUZIKA

Deja su muzika nelabai “draugauju”, paskutiniu metu klausau dubstep, kuris gerai užmotyvuoja darbui, bet tik su ausinėmis (nes mano draugui patinka daugiausia lyriški merginų vokalai). :)

MĖGSTAMIAUSIOS VIETOS

Savame mieste, kuriuo dabar yra Talinas, labiausiai mėgstu senamiestį, kuriame patys estai negyvena. Ten, tarp kitų užsieniečių jaučiuosi 100% sava. Konkretaus mėgstamiausio “kampo” nėra, tačiau labai norėčiau, jog sekanti gyvenimo vieta būtų Talino senamiestis.

Dažnai dėl darbo būnu Briuselyje, tuomet labai patinka aplankyti vietas, kuriose anksčiau praleidau daug laiko. Aplankau mėgstamas kavines, nuostabius patiekalus ruošiantį azietišką restoranėlį, “patikrinu” vintažines parduotuvėles, galų gale tiesiog aplankau labai judrų ir visai ne europietišką Pietinės stoties sekmadieninį turgų. Itin džiugu stebėti kaip keičiasi miestas (ir į gerąją pusę!).

Tuo pačiu metu ir skaudu kad nesu ten, kur vyksta tokie nuostabūs pokyčiai. Bet tokius pastebėjimus, jog noriu būti visur vienu metu, patiriu visur ir nuolat. Kuo daugiau keliauju, tuo sunkiau pasirinkti kur tikrai noriu būti, traukia ir miestas ir gamta, santūri šiaurė ir judrūs egzotiniai miestai. Gal būt tai tiesiog šios kartos “kuri gali viską” džiaugsmai ir skausmai, nes esu įsitikinusi, kad tokias dilemas patiriu tikrai ne tik aš viena…

INTERNETINIAI PUSLAPIAI

Labai dažnai lankausi Wordpress puslapyje. T.y. priklausau Wordpress tinklaraščių bendruomenei, nes ir mano architektūros tinklaraštis yra sukurtas šioje platformoje. Benaršydama po kitų žmonių asmeniškai atrinktas naujienas visada sužinau kas įdomaus vyksta pasaulyje. Ypač tose srityse, kurios mane domina. Dažnai pasitaiko, jog draugai bando man kažką papasakoti, parodyti kaip naujovę – o aš jau žinau, ir būtent iš Wordpress.
Kitas mano mėgstamas puslapis: The Guardian Science skiltis. Iš Guardian taip pat dažnai parsisiunčiu Science Weekly Podcasts. Šiuos įrašus perklausau keliaudama, čia jau beveik kaip mano asmeninis ritualas: kažkur riedantis autobusas, ar lėktuvo laukimo salė, lietus už lango, o ausyse balsas su gražiu britišku akcentu man pasakojantis pačias šviežiausias ir įdomiausias mokslo naujienas…

Shoichi Aoki – a guru of street style photography, who started with encouraging Japanese youth to experiment with street style by publishing series of street portraits, made in Paris and London. It took just a decade to raise a new generation of phantasmagorical personages who browsed proudly Harajuku streets demonstrating their style.

Kartais atrodo, kad pagrindinis fotografijos istorijos varikliukas yra kelionės į egzotiškas šalis – ir fotografų švietėjiškas siekis parodyti savo tautiečiams, kaip gyvena užjūrių žmonės. Kiti gatvės stiliaus fotografai siekia atskleisti savo tautiečiams, kad jų miesto žmonės yra nemažiau egzotiški nei Irano dervišai, Londono pankai ar būrys Las Vegaso elvių. Šį įrašą skelbėme 2007 m., bet nuo to laiko dalis gatvės mados blogų, išgyvenę populiarumo piką, pakeitė savo kryptį arba išnyko. Be to susigriebėme, kad šiais metais, pavasarį Laimikiui sukaks jau 6 metai – tad įrašą papildėme keliais faktais apie gatvės mados fotografiją.

Šiuolaikinės gatvės mados fotografijos pamatus padėjo japonas Shoichi Aoki (1955). Devintajame dešimtmetyje jis pradėjo fotografuoti Londono ir Paryžiaus gatvių jaunimą, ir ėmė leisti žurnalą Street (o kiek vėliau ir vyrų madai skirtą žurnalą “Tune”) – tam, kad supažindintų japonus su spalvota šių miestų gatvių mada: anot jo, to meto Tokijo žmonės nebuvo linkę eksperimentuoti ir ieškoti individualaus stiliaus [interviu].

Jis suformulavo tezę, kad tikra mada yra “tai, ką ir kaip žmonės dėvi gatvėse ir kaip jie pritaiko dalykus, pamatytus madų žurnaluose”. Kiek vėliau, 2007-2009 metais, jau galima buvo stebėti, kaip gatvės mados fotografija užkariauja mados žurnalus ir podiumus: dizainerių ir redaktorių dėmesio centre atsidūrė paprasti “žmonės iš gatvės” ir jų kuriami įvaizdžiai.

Gatvės mados fotografijos guru pastangos pasiekė savo tikslą: praėjus 10-15 m. nuo pirmų gatvės mados foto serijų pasirodymo, jaunieji japonai ėmė patys kurti fantastiškus įvaizdžius, įkvėptus anime,
Viktorijos epochos, tradicine japonų kultūros, literatūros ir kinematografo personažų.

Tad XX a. pabaigoje Shoichi Aoki ėmė dokumentuoti stiliaus fantasmagorijas Tokijaus prekybos centrų ir pramogų rajone Harajuku, o naujos kartos gatvės mados medžiotojai ėmė gvildenti ir internetinės televizijos formatą.

Beje, dabar Harajuku rajonas vėl puola santūrumo glėbin, palyginimui – portretai, daryti 1997 ir 2007 metais:

Panašų posūkį santūrumo link galima stebėti ir daugelio Europos miestų gatvėse: pavyzdžiui, mes aptinkame jį, gretindami 2007 ir 2012 m. Laimikio foto archyvus, skirtus vilniečiams. Gatvėse lieka mažiau personažų, rečiau pasirodo animacijos herojų įkvėptų stilių – tad nekantriai laukiame naujo posūkio.

Street fashion photography timeline
Pagrindiniai gatvės stiliaus fotografijos įvykiai:

1985 – Shoichi Aoki publishes “Street” magazine. | Lt: Startuoja Shoichi Aoki fanzinas “Street”.
1997 – Shoichi Aoki starts shooting photo series for fanzine “FRUiTS” (published in 2001, “Fresh FRUiTS” published in 2004).
Lt: Shoichi Aoki pradeda fotografuoti Tokijo stileivas, šios foto serijos paskelbtos “FRUiTS” (2001) ir “Fresh FRUiTS” (2004) albumuose.
2004 – Shoichi Aoki starts “Tune” fanzine. | Lt: Startuoja Shoichi Aoki fanzinas skirtas vyrų gatvės stiliams “Tune”.
2005 – the Sartorialist, Hel Looks
2006 – Face Hunter and more street fashion blogs;
2007 – a bunch of street fashion blogs become visible. In March Laimikis.lt starts interviewing passers-by on urban spaces, music scapes, books, cinema and many other things they enjoy in their everyday life. We called it rather anthropologial photography than street fashion blog.
Lt: Gatvės mados blogų “sprogimas”. Laimikis.lt atsiranda tais pačiais metais, bet skiria dėmesį ne prekės ženklams, o kalbina praeivius apie jų maršrutus, skaitomas knygas, muzikinius reljefus, kiną ir kitus juos džiuginančius dalykus. Siekėme vystyti gatvės antropologijos (arba antropologinės fotografijos) projektą. Prekės ženklai mūsų nedomino nei tada, nei dabar.
2007 – Worldwide Street Clash contest, which brought together street fashion photography blogs. Laimikis.lt takes part in it and wins the second place (the winner is Tel-Aviv street fashion blog). The initiator of this idea, Darryl Natale, made the phenomena of street style blogs visible and brought an attention of art galleries and fashion magazines to it.
Lt Pasaulinis gatvės mados fotografijos konkursas, kuriame dalyvauja virš 36 skirtingoms pasaulio šalims atstovaujančių blogų. Laimikis.lt atstovauja Lietuvai – ir užima antrą vietą, nusileidęs tik Tel Avivui.

2007 Oct – Street fashion photography exhibition at Colette, Paris. Vilnius passers-by portraits, made by Laimikis.lt are exhibited alongside with selected street fashion blogs, which previously have taken part in “Street Clash 2007″ and alongside with Amy Arbus, Scott Schuman (the Sartorialist) and other street photographers.
Lt: Kolektyvinė gatvės mados fotografijos paroda mados galerijoje Colette, Paryžiuje. Eksponuojama Laimikis.lt komandos sukurta Vilniaus praeivių portretų serija – kartu su atrinktais kitų šalių stileivų portretais. Parodoje dalyvauja ir Amy Arbus, Scott Schuman (the Sartorialist) ir kiti garsūs gatvės fotografai.

2008 – Street fashion photography exhibition at Berlin Wedding Dress #2: Festival of Urban Fashion and Arts.
Lt: Kolektyvinė gatvės mados fotografijos paroda Berlin Wedding Dress #2: Festival of Urban Fashion and Arts.

2007-2010 – series of steet style photos are being published in fashion magazines across the world. Laimikis.lt runs a column in Chinese lifestyle portal and publishes its photo series in Lithuanian and Russian magazines.

2008: Lookbook.nu: street fashion autoportraits, which also have occupied facebook pages.
Lt: Ar galime sakyti, kad autoportretai tapo dominuojantis gatvės mados fotografijos subžanras? Velniai žino. Tačiau Lookbook.nu yra populiarus, o ir facebook puslapius užtvindo vartotojų autoportretai ir eksperimentai su savo stiliumi. O daugelyje šiuolaikinių foto kamerų įrengiamas vartomas ekranelis – narciziškiems poreikiams patenkinti.

2009, 2010, 2011: Many of street fashion blogs were closed. Some of them (like “Look at me“, which has also taken part in “Street clash 2007″) turned into trendy online magazines. The eldest street fashion bloggers published their photo collections. Some of the bloggers became fashion photographers for magazines, and abandoned streets for catwalks.
Lt: Dalis gatvės stiliaus blogų užsidarė. Dalis virto trendiniais online dienraščiais. Seniausi gatvės mados fotografai migruoja iš vieno mados festivalio į kitą ir skelbia savo foto serijas. Dalis fotografų pradėjo dirbti mados žurnaluose ir apleido gatves, kad fotografuotų podiumų madą.

2009 – till now: As our prime interest was not fashion, but citizens and streets, we keep developing public and community art projects, encouraging communication in public spaces and neighbourhoods. Considering city as a playground, we initiate all kinds of formats for playful interaction: urban games, urban rituals, interventions, etc. Actually, for us photography was and still is a way to compliment passers-by and a way to initiate sharing interests and ideas. That’s why we became good friends wth many of our “street models” :) And we still keep searching for lucky catches on the streets!
Lt: Kadangi mūsų pirminis interesas buvo ne mada, o miestas ir miestiečiai, paraleliai su gatvės stilių fotografiją ėmėme vystyti meno viešosiose erdvėse ir bendruomeninio meno projektus, inicijuoti gatvės žaidimus ir užsiimti neformaliu švietimu. Tik pradėję “gatvės laimikių” projektą, susiformulavome, kad gatvės fotografija – tai pirmiausia būdas pasakyti praeiviui komplimentą, pasiūlymas pasidalinti nuotaikomis, interesais ir idėjomis. Todėl daugelis nufotografuotų praeivių tapo mūsų gerais pažįstamais ir draugais:) Ir mes vis dar fotografuojame laimikius!

Gatvės mados fotografijos fenomeną sukūrė neprofesionalūs fotografai, kurių entuziazmas turėjo įtakos mados pasauliui. Ši fotografija neatsiejama nuo internetinės sklaidos: gatvėse darytos nuotraukos skelbiamos bloguose, ir tai lemia gatvės stilių paplitimą, ir tam tikrų fotografavimo kanonų formavimąsi – nors kiekvienas fotografas, ypač senesni gatvės mados atstovai, turi savo atpažįstamą braižą. Gatvės mados fotografija, be abejo, jau tapo fotografijos istorijos dalimi, o kaip ji vystysis toliau, ir kokie nauji formatai atsiras – matysime ateityje.

Related: Congo street style: Sape :: Vilnius: J-Rock :: Vilnius Gothic Lolita: Karolina :: Shanghai PJs

Fragments from the text “Creative spaces: movement, communication, play“, published in “The History of the Museum. Part I”. Vilnius: Modern Art Center, 2012 [LT/ENG]

“Every object designed by an architect becomes covered by citizens’ interpretations. By using city space, citizens broaden the functions foreseen by architects and designers for spaces and urban elements, and develop alternative scenarios for these places, give new meanings to localities and new, unofficial, names to various sites around the city. [..] In their turn, city objects and the organization of city spaces shape the choreography of city users: they influence movement trajectories, rhythm, the dynamics of glances and gestures [..] Seeking to appropriate new public spaces and to revitalize forgotten places, it is sufficient to develop urban ritual – i.e. a periodically recurring and collectively supported that is usually “embedded” in a certain place”

Kiekvienas architekto suprojektuotas objektas ilgainiui “apauga” miestelėnų interpretacijomis. Naudodami miesto erdves, miestelėnai plečia architektų ir dizainerių numatytas erdvių ir elementų funkcijas, išvysto alternatyvius naudojimosi jomis scenarijus, steigia naujas vietų reikšmes ir priskiria miesto objektams neoficialius pavadinimus.

Kūniškos interpretacijos pavyzdys: fontanas Europos aikštėje “sufleruoja” kelis naudojimosi šia vieta scenarijus, vieną iš kurių įgyvendina vaikai, bėgiodami aplink fontaną ar gaudydami vienas kitą. Šiuos veiksmus “kviečia” pati fontano forma.

Savo ruožtu miesto erdvių organizavimas ir miesto objektai formuoja miestelėnų choreografiją: daro įtaką judėjimo trajektorijoms ir ritmui, žvilgsnių ir gestų dinamikai. Siekdami kuo greičiau “prašokti” nemielą objektą, miestelėnai pagreitina tempą, nuleidžia galvą, stengdamiesi į jį nežiūrėti – arba spontaniškai ima koreguoti įprastus maršrutus. Ir atvirkščiai – kartais vienas nedidelis elementas virsta nauju traukos centru.

Vietos atvirumas skirtingiems naudojimosi scenarijams yra svarbi jos gyvybingumo sąlyga. Tik atsiradusi, “Stebuklo” plytelė vienus praevius inspiravo šokinėti, kitus – suktis aplink savo ašį. Pastaroji kūniška interpretacija pasirodė gyvybingesnė. Tačiau poros taiko kitokią naudojimosi šia vieta choreografiją, nei individualūs “norų užsakovai”. Nusistovėję ritualai nuolat modifikuojami priklausomai nuo situacijos.

Žaismingos intervencijos ir naujieji miesto ritualai yra vienas būdų “prijaukinti” naujas ir “atgaivinti” apleistas viešąsias erdves. Miesto erdvės praranda gyvybingumą dėl įvairių priežasčių: tai gali būti nesėkminga kaimynystė su prekybos centru (“suryjančiu” žmonių srautus) arba rekonstrukcija, panaikinusi nusistovėjusius laisvalaikio scenarijus.

Miesto ritualas – tai periodiškai atkartojamas ir kolektyviai palaikomas veiksmas, kuris dažniausiai yra susijęs su tam tikra vieta. Kaip pavyzdį pasitelkime paplitusį “meilės spynų” ritualą, kuro pėdsakus galima aptikti daugelyje pasaulio miestų. Įdomu tai, kad daugelį metų “laisvi nuo spynų” tiltai “apauga” jomis per kelis mėnesius nuo pirmųjų spynų atsiradimo. Praeiviai nuolat dalyvauja netiesioginėje komunikacijoje: jie “nuskaito” kitų miestelėnų paliktus ženklus ir pasitaikius progai palieka žinutę (spynos pavidalu) apie savo meilės istoriją. Viešoje erdvėje paliktos žinutė dažniausiai virsta dialogu.

Kiekvienas “erdvės vartotojas” yra kūrybingas: jis turi galimybę modifikuoti objektų reikšmes. Šiam kasdieniam kūrybingumui pasireikšti reikalingos sąlygos; viena jų yra padrąsinantis viešųjų erdvių atvirumas aktyvioms miestelėnų interpretacijoms”.

• Už kadrus – didelis ačiū Juliui N.
• J.Lavrinec (2012) Kūrybinės erdvės: judėjimas, komunikacija, žaidimas / Сreative spaces: movement, communication, play // “Vieno muziejaus istorija. I dalis”. Vilnius: Modernaus meno centras, 2012, p. 42-47

“The History of the Museum. Part I” presents the results of the 2010-2011 Modern Art Center Architectural Concept Competition, accompanied with the papers on the role and models of art museums as well as some anthropological reflections on the scenarios of use of public spaces.

Viešųjų erdvių transformacijos, kaip ir daugelis kitų pokyčių mieste, reikalauja dialogo su miesto bendruomenėmis, kasdien besinaudojančiomis šiomis erdvėmis. Tačiau dažniausiai kone vienintelis savivaldybės ir nekilnojamo turto vystytojų komunikacijos su miestiečiais būdas yra informacinis stendas su iškabintais planais, vaizduojančiais jau neišvengiamus viešųjų erdvų pokyčius. Be to, Lietuvoje viešųjų erdvių peripetijos retai tampa sistemiškos refleksijos ir viešų diskusijų objektu (nors archfondo pokalbiai šiuos ledus laužia). Informacinis badas ir nesusiformavusi viešų debatų tradicija palaiko miestiečių pasyvumą savo miesto atžvilgiu.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Modernaus meno centro išleista studija “Vieno muziejaus istorija. I Dalis” atlieka iš karto kelias funkcijas. Tai yra proga susipažinti su Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos konkurso dokumentacija (konkurso finalininkų darbais) – o juk galimybė prasibrauti į architektų virtuvę mūsų skaitytojui pasitaiko nedažnai. Tai ir pasiūlymas aptarti šiuolaikinių meno muziejų funkcijas bei sąveikas su miestu – ir pabandyti suformuluoti muziejų patrauklumo kriterijus remiantis savo, kaip muziejų lankytojų, patirtimi.

Tačiau “Vieno muziejaus istorija” įdomi ne tik savo turiniu (nors konkursinių darbų bei architektų, menotyrininkų ir antropologų straipsnių derinys atrodo produktyvus formatas), bet ir kaip atviras dialoginis gestas: mat Modernaus meno centro pastato dar nėra, ir ši aplinkybė turėtų kutenti miestiečių vaizduotę. “Vieno muziejaus istorija” provokuoja miesto gyventojus įdėmiau pažvelgti į dešinį Neries krantą ir skatina formuluoti savo poziciją miesto pokyčių atžvilgiu.

O dar šis leidinys gali priversti smalsauti, kodėl radikalių viešųjų erdvių pertvarkymų / rekonstrukcijų iniciatoriai neišleidžia analogiškų studijų, skirtų Lukiškių aikštei arba Sereikiškių parkui, ir kitiems architektūriniams objektams. Norėtųsi tikėti, kad Modernaus meno centro pademonstruotas pavyzdys paskatins tokio pobūdžio leidinių pasirodimą.

photo: Julius Narkūnas

“Vieno muziejaus istorija. I dalis”. Vilnius: Modernaus meno centras, 2012
Turinys:
• Danguolė Butkienė. Leidėjos žodis.
• Audrys Karalius “Kultūrinis erdvės įdarbinimas. Miestas. Muziejus. Architektūra.” (7md)
• Eglė Juocevičiūtė “Atvira, prieštaringa ir atsižvelgianti muziejaus erdvė” (7md)
• Pippo Ciorra “Nėra pastato, nėra veiksmo? Būsimoji muziejų karta”.
• Beata Elwich Lankelis “”Neliečiamojo” meno muziejus”.
• Jekaterina Lavrinec “Kūrybinės erdvės: judėjimas, komunikacija, žaidimas”.
• Architektūrinio konkurso finalininkų darbai.

Knygą galima įsigyti Nacionalinės dailės galerijos knygyne,
Knygyne “Humanitas” (Dominikonų gatvėje),
portaluose: artbooks.lt, knygos.lt

Related:
Knygos mieste

Some time ago we interviewed a street artist from St.Petersburg, agon_noga, who posts laconic messages on the streets, using urban contexts for communication with passers-by. In his interview he stressed the importance of the font he uses for his messages. Recently “The Independent” has introduced Scottish street artist Robert Montgomery (who is trained at Edinburgh College of Art). He is known for posting elegant verses over advertisements, but also he works with LED light panels. Here is an interview with Robert Montgomery, who recognizes the influence of the Situationists on his works.

Kadaise kalbinome gatvės menininką agon_noga, kuris skelbė Peterburgo gatvėse lakoniškas žinutes. Jis teikė išskirtinę reikšmę naudojamam šriftui, o pačias žinutes sėkmingai įpindavo į miesto kontekstus. Prieš kurį laiką laikraštyje “The Independent” buvo paskelbtas interviu su menininku iš Škotijos, kuris kuria poetiškas žinutes ant reklamos stendų. Jo vardas Robert Montgomery, js baigė Edinburgo menų koledžą ir nelaiko savęs gatvės menininku, užtat pripažįsta situacinistų įtaką savo darbams. Savo žinutėms kurti jis naudoja ir Led lemputes, ir galima tikėtis, kad eksperimentuos ir su kitomis medijomis. Interviu rasite čia, o pilną menininko darbų kolekciją surasite jo puslapyje.

Related tactics & topics:
• Street messages by agon_noga,
• Urban elements: typography
• Graffiti workshop: how to develop a character and how to use creatively urban elements and surface for communication with passers-by;

street art by agon_noga

episodes and materials from graffiti workshop (Goethe-Institut Vilnius, Graffiti.lt)

Sometimes photography is a pretext to create autonomic scenography or to arrange series of urban interventions. In 1963 Melvin Sokolsky created his “Bubble” photo series for “Harper’s Bazaar”. According to the photographer, a source of his inspiration for “Bubble” series was an image of a couple in a bubble from the painting “The Garden of Earthly Delights” (1500) by Hieronymus Bosch. Another source for his artworks is Surrealist art, and his motto is “I’m only interested in photography as a tool for exploring and visualizing psychological and emotional conditions”.

Kartais mados fotografija tampa pretekstu sukurti naujus sceninius objektus arba inicijuoti seriją miesto intervencijų. Melvin Sokolsky (g. 1938) – vienas sėkmingiausių komercinių fotografų, savamokslis, bendradarbiaujantis su geriausiais mados žurnalais. 1963 metais žurnale “Harper’s Bazaar” buvo paskelbta nuotraukų serija “Burbulas”, kuri tapo šio fotografo vizitine kortele. Anot Melvino Sokolskio, jį įkvėpė Jeronimo Boscho paveiksle “Žemiškų malonumų sodas” aptikta įsimylėjėlių porelė burbule.

Savaime suprantama, prie siurrealistinio efekto kūrimo prisidėjo ir retušavimas (ir modelių drąsa) — realybėje konstrukcija atrodė taip:

Related posts: Fashion photography: Grace Coddington meets Brassai, Brassai meets Toulouse-Lautrec.

In April NECE workshop dedicated to WEB 2.0 tools in citizenship education took place in Brno. We presented our concept of Web_0, there. Bringing online communication tools to the street, we seek to revise the concept of “social media”, proposing a wider understanding of what the media is. It is usual to reduce the notion of “social media” to the internet communication channels, but what is excluded then is a wide range of communication forms, which are being kept up by those groups of citizens, who do not use internet actively. We provide citizens with easy-to-use communication tools, combining traditional forms with Web 2.0 applications. As a playful street installation, “Web_0″ tools revitalize a public space, proposing scenarios for interaction to the passers-by. Here comes a report on what we learned at NECE session.

Šių metų NECE (Networking European Citizenship Education) dirbtuvės buvo skirtos WEB 2.0 įrankių taikymo perspektyvoms pilietinio ugdymo veikloje. Dirbtuvių, vykusių antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno metu pristatėme Gatvės Blogą (WEB 0) projektą. Mums atrodo, kad tokie žaismingi projektai – gera proga peržiūrėti “socialinių medijų” koncepciją. Juk svaigstant dėl WEB 2.0 galimybių, pamirštama apie tas miestelėnų grupes, kurios aktyviai naudojasi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis (pvz. rašteliai laiptinėse). Be to, vis aiškiau pasigirsta skeptikų balsai: revoliucijos ir protesto akcijos, kaip pilietiškumo apreiškimo formos, gimsta ne internete. Nors kai kas linkęs vadinti sukilimus Tunise ir Egipte “facebook’o arba twitter’io revoliucijomis”, pasirodo, patys protestų dalyviai informaciją skleidė, remdamiesi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis, iš lūpų į lūpas.

Jausmas, kad atliekame slaptą atkalbėjimo nuo kraustymosi į internetą misiją neapleido iki pat World Cafe sesijos. Word Cafe – tai diskusijų ir nuomonių apsikeitimo žaidimas, padedantis konferencijų dalyviams geriau pažinti kitus. 8-12 žmonių grupėse užduodami 3 diskusiniai klausimai: 1. susijęs su dalyvių patirtimi, 2. atskleidžiantis požiūrį į konferencijos objektą ir 3. kas jiems aktualu, kokiam klausimui-aspektui turėtų būti teikiamas išskirtinis dėmesys.

Kiekvienam klausimui skelbiamos 20 min diskusijos grupėse, po kurių kiekvienas užrašo savo trumpas tezes ant spalvoto popieriaus lapo (kiekvienam klausimui – skirtinga spalva), prisega ant lentos ir pakeičia grupę. Vaizdas po diskusijos primena patį Gatvės Blogą – daug skirtingų lapelių su skirtingais raštais užrašytais šūkiais, sakiniais, tezėmis ir punktais. Va taip:

Mūsų dirbtuvių sesija vadinosi “WEB 2.0, kaip įrankis inovacijoms kurti” (“Web 2.0 as Innovative Toolbox”). Jos dalyviai sutelkė dėmesį į klausimą, kokias naujas galimybes pilietiškumui suteikia žiniatinklis, (ir ar išvis suteikia)? Kaip kintanti dalyvavimo kultūra prisitaiko prie naujai keliamų komunikacijos reikalavimų? Kas yra internetinio pilietiškumo adresatas? Su kokiais įššūkiais susiduria pilietiškumo ugdymas internete?

Medijų teorija, kaip įprasta, stipriai atsilieka nuo praktinių įgūdžių: tai pademonstravo įžanginis sesijos pranešimas apie nemokamų interneto įrankių (twitterių, flickr’ų, google ir tt.) taikymą.

Iš pristatytų projektų labiausiai įsiminė latvės Lindos Jakobsonės prezentaciją apie gudrasgalvas.lv. Šis projektas “ištraukia” kandidatus į vyriausybę į tinklą, kur jie priversti atsakinėti į rinkėjų klausimus ir dalyvauti apklausose. Anot projekto rengėjų, tai savotiškas kandidatų į vyriausybę wikileaks’as. Nors aišku, kad jis gali būt naudojamas ir kaip galingas PR-kanalas: naudojant šį WEB 2.0 įrankį galima pakelti savo reitingą ir išlošti papildomų balsų. Nuskambėjo frazė, kad “politikai bijo WEB 2.0″. Vien dėl to, kad bet kada gali išlįsti kokia nors yla ar medinė Pinokio nosis.

Patys, aišku, kalbėjome apie gatvės, kaip socialinio tinklo, potencialą – apie kurį neretai užmirštama, svaigstant dėl internetinių socialinių tinklų galimybių. Tuo tarpu mūsų eksperimentai su “Gatvės blogu” parodė, jog komunikacijos įrankiai, kurie įrengiami viešoje erdvėje, yra pajėgūs suburti laikinas miestelėnų bendruomenes, o taip pat gali būti naudingi, sprendžiant lokalių bendruomenių (local communities) problemas. Tokio tipo įrankiai permąsto tradicines komunikacijos formas ir suaktyvina miestelėnų dalyvavimą viešoje erdvėje.

Beje, grįžę iš Čekijos, aptikome, kad “Gatvės blogas” dingo iš “Fluxus Ministerijos” rūsio, kur jį laikome žiemą. Būtų neblogai, kad grąžintų, nors jau pradėjome kurti naują “Gatvės blogo” versiją.

Other reports: NECE: creativity in the city | kūrybingumas mieste
Project fact sheet: WEB_0: bringing online communication tools to the street (bpb.de)

Several years ago Channel 4 encouraged citizens to vote against the ugliest buildings in UK cities, which they want to demolish and replace. If this vote would take place in Paris in 1889, it would be the Eiffel Tower that would be listed for demolition. But step by step the tower was “tamed” by photographers, who have explored new perspectives of this construction, moreover, the tower itself proposed a new perspective on the city.

Kertesz and Brassai at the appartment of Gustave Eiffel – 1929

2005 m. Channel 4 pasiūlė Jungtinės Karalystės gyventojams išrinkti pastatus, kuriuos jie norėtų sunaikinti. Gyventojai prieš nemylimas konstrukcijas balsavo labai aktyviai. Jeigu šis balsavimas būtų įvykęs 1889 m. Paryžuje, į naikintinų pastatų sąrašą būtų patekęs ir Eifelio bokštas. Turbūt teko girdėti įvairiems rašytojams priskiriamą frazę apie tai, kad geriau leisti laiką Eifelio bokšte – tik tada jo nematai. Tačiau fotografų pastangomis Eifelio bokštas palaipsniui buvo “prijaukintas”: jų atrasti intriguojantys konstrukcijų rakursai tapo tiražuojamais vaizdais. Be to, Efelio bokšto apžvalgos aikštelės siūlo naują žvilgsnio į Paryžiaus perspektyvą, kuri savaime yra vertinga.

André Kertész – Shadows of the Eiffel Tower, 1926

Frank Horvat – Shoe and Eiffel Tower, 1974

Marc Riboud – Eiffel Tower

André Kertész – The Eiffel Tower, Paris, 1933

Richard Avedon – Marc Chagall, 1959

Erwitt – 100th Anniversary of the Eiffel Tower, 1989

The Eiffel tower, time lapse, 1887-1889

Other urban elements: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • Love • urban typography | miesto tipografija • passers-by | praeiviai

Brassai (Gyula Halász) is a master of street photography, who revealed the night life of Paris in his photo series. Night streets and habitués of cabarets was one of his favourite themes, which was also dear to such (post)impressionists as Toulouse-Lautrec. Grace Coddington, a creative drector for U.S. “Vogue”, who arranged plenty of fashion photo session collaborating with such photographers as Annie Leibowitz and Craig Mcdean, was inspired by Brassai photography in creating “Paris, Je T’aime” photoshoot in collaboration with Steven Meisel. The working process could be seen at the documentary “The September Issue” (2oo9), which is devoted to the creative kitchen of the American “Vogue”.

Amerikietiško “Vogue” kūrybinė direktorė Grace Coddington yra daugelio originalių mados fotografijos serijų stilistė, pati kadaise dirbusi modeliu. Ji bendradarbiauja su tokiais fotografais kaip Annie Leibowitz ir Craig Mcdean, o idėjas atranda literatūroje ir senų fotografijos meistrų darbuose. Turbūt daugelis prsimena “Alisai Stebuklų šalyje” skirtą foto sesiją, kurioje kartu su Natalia Vodianova dalyvavo įtakingiausi dizaineriai, tokie kaip Karl Lagerfeld, John Galliano, Marc Jacobs ir kiti (arba prisimena epizodus iš sesijos “Meduolių namelio” motyvaus, iš dokumentinio filmo “The September Issue”, 2oo9).

Kartu su fotografu Steven Meisel Grace Coddington surengė fotosesiją “Paris, Je T’aime”, kuri įdomi kaip fotografijos klasikos interpretacijos atvejis. Pasak G. Coddington, Paryžiaus kavinių atmosfera ir 20 a. pradžios dvasia, kuri persmelkia šią foto seriją, buvo įkvėpta fotografijos klasiko Brassaï darbais.

Brassaï (tikrasis vardas Gyula Halász) žinomas pirmiausiai kaip naktinio miesto ir jo personažų fotografas. Jaunystėje jis studijavo tapybą ir skulptūrą, dirbo žurnalistu. Pirmuosius savo padarytus foto kadrus jis naudojo kaip savo straipsnių iliustracijas. Jo fotografijos patarėju tapo vos penkeriais metais vyresnis André Kertész, dar vienas išeivis iš Vengrijos, kuris persikėlė į Paryžių ir tapo garsiu miesto fotografu.

Brassai, Girl Playing Snooker, Montmartre, 1933 / André Kertész, Kiki de Montparnasse, Paris 1927

Brassai, Avenue de l’Observatoire, Paris 1934

Savo pirmąjį naktinio miesto nuotraukų albumą, “Naktinis Paryžus”, Brassai paskelbė 1933 metais, ir tik praėjus keturiasdešimčiai metų, pasirodė jo kitas albumas “The Secret Paris of the 30’s” (1976), skirtas naktinio Paryžiaus personažams – kabare lankytojams, prostitutėms, suteneriams, porelėms tamsiose miesto gatvėse.

Ieškant tiek Brassai sukurtų naktinių gyventojų portretų ištakų, tiek Coddington įkvėpimo šaltinio, verta prisiminti post-impresionistų, ypač Henri de Toulouse-Lautrec (1864-1901) paveikslus. Paryžiaus kabare šokėjos, aktoriai ir lankytojai buvo viena iš dominuojančių temų šio dailininko kūryboje:

Henri de Toulouse Lautrec, At the Moulin Rouge, 1892/1895

• Grace Coddington surengtos fotosesijos, kurios fragmentai buvo rodomi dokumentiniame filme “The September Issue” (2oo9), rezultatas;
• Keli kadrai iš fotosesijos “Genzel & Grete” (Grace Coddington kartu su Annie Leibovitz);
• bonus ieškantiems paprastesnių mados fotosesijos scenarijų: Gavin Rea

Rafael Lozano creates interactive objects and works with public places, that’s why his works are so interesting to us.
.
Graikija V a.pr.Kr. Du tapytojai – Zeuxis ir Parrhasius – varžosi, kas iš jų nutapys realistiškesnį paveikslą. Zeuxis savo paveiksle vynuoges nutapo taip tikroviškai, kad prie jų skrenda paukščiai ir mėgina lesti drobės paviršių. Patikėjęs savo pergale, jis atsisuko į Parrhasijaus drobę ir priėjęs, pamėgino atitraukti užuolaidą, kad geriau įsižiūrėtų į priešininko darbą. Tačiau tai buvo ne užuolaida, o paveikslas, kuriame buvo pavaizduotos užuolaidos. Kadangi šis paveikslas numato tokį žiūrovo elgesį ir įtraukia į jo suvokimą, jį (paveikslą) galima laikyti pirmu interaktyvaus meno kūriniu.

Interaktyvus – tai reaguojantis, atsakantis į tam tikrus aplinkos impulsus, meno darbas.
Po 1960-ųjų, atsiradus kompiuteriams, elektroninėms ir informacinėms technologijoms stipriai išsiplėtė interaktyvaus meno galimybių ribos. Jutikliai, projektoriai, programos ir net robotai, tapo neatsiejama interaktyvių instaliacijų dalimi.

Kaip veikia šiuolaikinės digital ar electronic art instaliacijos? Elektroniniai prietaisai fiksuoja judesius, verčia juos į signalus, kurie čia pat tampa žiūrovo veiksmų projekcijomis, leidžia pasijusti kūrinio “pilotu”.

R.Lazano-Hemmer “Under Scan” [2007] via urban-projection.com

Nuostabos nekelia tai, jog vieno iš žymiausių interaktyvaus meno atstovų Rafael Lozano-Hemmer instaliacijose žiūrovai tampa kūrinio ašimi. Jo paties žodžiais: “galerijose kabantys paveikslai įkvepia žiūrovą, o mano kūriniai – atvirkščiai – semiasi įkvėpimo iš žiūrovų.”
Mus žavi tai, kaip šis menininkas dirba su miesto erdvėmis ir architektūros objektais.
Jo kūrinio dalimi tampa žiūrovo pulsas, jo balsas, šešėlis, prisilietimas ir net kūno padėtis interaktyvaus objekto atžvilgiu.

Rafael Lozano gimė 1967 Meksikoje, būdamas šešerių su šeima persikėlė į Kanadą, Monrealyje studijavo fizikinę chemiją. Šiuo metu gyvena ir kuria Madride.

Žemiau tik keletas jo darbų. Visi jie puikiai aprašyti nufilmuoti ir sudėti jo puslapyje Loranzo-Hemmer.com:

Niekada nepasijutote meno objektais vaikščiodami po Šiuolaikinio Meno Centrą ?


“Eye Contact” priėję prie šio ekrano, savo šešėliu suaktyvinate langelius. Čia esantys žmonės atsistoja ir pradeda žiūrėti į jus.

Instaliacija “Body Movies” buvo instaliuota skirtingų miestų aikštėse (šiame video – Roterdamas). Ant fasado projektuojamos žmonių fotografijos iš skirtingų miestų, užliejamos ryškia šviesa taip, kad praeivio šešėlis sugeba išryškinti už jo esančius žmonės. Tokiu būdu žiūrovai savo šešėliais gali parodyti kitų žmonių portretus:

Šiais metais Santa-Monikoje Rafael Lozano pristatė “Sandbox“. Šis darbas primena žaidimą smėlio dėžėje, tik šį kartą žiūrovas tampa žaislu didelės projekcijos ant smėlio plote.

Šiuo metu, jo parodoje “Recorders” (Mančesterio galerijoje) pristatomi du nauji darbai.