In April NECE workshop dedicated to WEB 2.0 tools in citizenship education took place in Brno. We presented our concept of Web_0, there. Bringing online communication tools to the street, we seek to revise the concept of “social media”, proposing a wider understanding of what the media is. It is usual to reduce the notion of “social media” to the internet communication channels, but what is excluded then is a wide range of communication forms, which are being kept up by those groups of citizens, who do not use internet actively. We provide citizens with easy-to-use communication tools, combining traditional forms with Web 2.0 applications. As a playful street installation, “Web_0″ tools revitalize a public space, proposing scenarios for interaction to the passers-by. Here comes a report on what we learned at NECE session.

Šių metų NECE (Networking European Citizenship Education) dirbtuvės buvo skirtos WEB 2.0 įrankių taikymo perspektyvoms pilietinio ugdymo veikloje. Dirbtuvių, vykusių antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno metu pristatėme Gatvės Blogą (WEB 0) projektą. Mums atrodo, kad tokie žaismingi projektai – gera proga peržiūrėti “socialinių medijų” koncepciją. Juk svaigstant dėl WEB 2.0 galimybių, pamirštama apie tas miestelėnų grupes, kurios aktyviai naudojasi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis (pvz. rašteliai laiptinėse). Be to, vis aiškiau pasigirsta skeptikų balsai: revoliucijos ir protesto akcijos, kaip pilietiškumo apreiškimo formos, gimsta ne internete. Nors kai kas linkęs vadinti sukilimus Tunise ir Egipte “facebook’o arba twitter’io revoliucijomis”, pasirodo, patys protestų dalyviai informaciją skleidė, remdamiesi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis, iš lūpų į lūpas.

Jausmas, kad atliekame slaptą atkalbėjimo nuo kraustymosi į internetą misiją neapleido iki pat World Cafe sesijos. Word Cafe – tai diskusijų ir nuomonių apsikeitimo žaidimas, padedantis konferencijų dalyviams geriau pažinti kitus. 8-12 žmonių grupėse užduodami 3 diskusiniai klausimai: 1. susijęs su dalyvių patirtimi, 2. atskleidžiantis požiūrį į konferencijos objektą ir 3. kas jiems aktualu, kokiam klausimui-aspektui turėtų būti teikiamas išskirtinis dėmesys.

Kiekvienam klausimui skelbiamos 20 min diskusijos grupėse, po kurių kiekvienas užrašo savo trumpas tezes ant spalvoto popieriaus lapo (kiekvienam klausimui – skirtinga spalva), prisega ant lentos ir pakeičia grupę. Vaizdas po diskusijos primena patį Gatvės Blogą – daug skirtingų lapelių su skirtingais raštais užrašytais šūkiais, sakiniais, tezėmis ir punktais. Va taip:

Mūsų dirbtuvių sesija vadinosi “WEB 2.0, kaip įrankis inovacijoms kurti” (“Web 2.0 as Innovative Toolbox”). Jos dalyviai sutelkė dėmesį į klausimą, kokias naujas galimybes pilietiškumui suteikia žiniatinklis, (ir ar išvis suteikia)? Kaip kintanti dalyvavimo kultūra prisitaiko prie naujai keliamų komunikacijos reikalavimų? Kas yra internetinio pilietiškumo adresatas? Su kokiais įššūkiais susiduria pilietiškumo ugdymas internete?

Medijų teorija, kaip įprasta, stipriai atsilieka nuo praktinių įgūdžių: tai pademonstravo įžanginis sesijos pranešimas apie nemokamų interneto įrankių (twitterių, flickr’ų, google ir tt.) taikymą.

Iš pristatytų projektų labiausiai įsiminė latvės Lindos Jakobsonės prezentaciją apie gudrasgalvas.lv. Šis projektas “ištraukia” kandidatus į vyriausybę į tinklą, kur jie priversti atsakinėti į rinkėjų klausimus ir dalyvauti apklausose. Anot projekto rengėjų, tai savotiškas kandidatų į vyriausybę wikileaks’as. Nors aišku, kad jis gali būt naudojamas ir kaip galingas PR-kanalas: naudojant šį WEB 2.0 įrankį galima pakelti savo reitingą ir išlošti papildomų balsų. Nuskambėjo frazė, kad “politikai bijo WEB 2.0″. Vien dėl to, kad bet kada gali išlįsti kokia nors yla ar medinė Pinokio nosis.

Patys, aišku, kalbėjome apie gatvės, kaip socialinio tinklo, potencialą – apie kurį neretai užmirštama, svaigstant dėl internetinių socialinių tinklų galimybių. Tuo tarpu mūsų eksperimentai su “Gatvės blogu” parodė, jog komunikacijos įrankiai, kurie įrengiami viešoje erdvėje, yra pajėgūs suburti laikinas miestelėnų bendruomenes, o taip pat gali būti naudingi, sprendžiant lokalių bendruomenių (local communities) problemas. Tokio tipo įrankiai permąsto tradicines komunikacijos formas ir suaktyvina miestelėnų dalyvavimą viešoje erdvėje.

Beje, grįžę iš Čekijos, aptikome, kad “Gatvės blogas” dingo iš “Fluxus Ministerijos” rūsio, kur jį laikome žiemą. Būtų neblogai, kad grąžintų, nors jau pradėjome kurti naują “Gatvės blogo” versiją.

Other reports: NECE: creativity in the city | kūrybingumas mieste
Project fact sheet: WEB_0: bringing online communication tools to the street (bpb.de)

Brassai (Gyula Halász) is a master of street photography, who revealed the night life of Paris in his photo series. Night streets and habitués of cabarets was one of his favourite themes, which was also dear to such (post)impressionists as Toulouse-Lautrec. Grace Coddington, a creative drector for U.S. “Vogue”, who arranged plenty of fashion photo session collaborating with such photographers as Annie Leibowitz and Craig Mcdean, was inspired by Brassai photography in creating “Paris, Je T’aime” photoshoot in collaboration with Steven Meisel. The working process could be seen at the documentary “The September Issue” (2oo9), which is devoted to the creative kitchen of the American “Vogue”.

Amerikietiško “Vogue” kūrybinė direktorė Grace Coddington yra daugelio originalių mados fotografijos serijų stilistė, pati kadaise dirbusi modeliu. Ji bendradarbiauja su tokiais fotografais kaip Annie Leibowitz ir Craig Mcdean, o idėjas atranda literatūroje ir senų fotografijos meistrų darbuose. Turbūt daugelis prsimena “Alisai Stebuklų šalyje” skirtą foto sesiją, kurioje kartu su Natalia Vodianova dalyvavo įtakingiausi dizaineriai, tokie kaip Karl Lagerfeld, John Galliano, Marc Jacobs ir kiti (arba prisimena epizodus iš sesijos “Meduolių namelio” motyvaus, iš dokumentinio filmo “The September Issue”, 2oo9).

Kartu su fotografu Steven Meisel Grace Coddington surengė fotosesiją “Paris, Je T’aime”, kuri įdomi kaip fotografijos klasikos interpretacijos atvejis. Pasak G. Coddington, Paryžiaus kavinių atmosfera ir 20 a. pradžios dvasia, kuri persmelkia šią foto seriją, buvo įkvėpta fotografijos klasiko Brassaï darbais.

Brassaï (tikrasis vardas Gyula Halász) žinomas pirmiausiai kaip naktinio miesto ir jo personažų fotografas. Jaunystėje jis studijavo tapybą ir skulptūrą, dirbo žurnalistu. Pirmuosius savo padarytus foto kadrus jis naudojo kaip savo straipsnių iliustracijas. Jo fotografijos patarėju tapo vos penkeriais metais vyresnis André Kertész, dar vienas išeivis iš Vengrijos, kuris persikėlė į Paryžių ir tapo garsiu miesto fotografu.

Brassai, Girl Playing Snooker, Montmartre, 1933 / André Kertész, Kiki de Montparnasse, Paris 1927

Brassai, Avenue de l’Observatoire, Paris 1934

Savo pirmąjį naktinio miesto nuotraukų albumą, “Naktinis Paryžus”, Brassai paskelbė 1933 metais, ir tik praėjus keturiasdešimčiai metų, pasirodė jo kitas albumas “The Secret Paris of the 30’s” (1976), skirtas naktinio Paryžiaus personažams – kabare lankytojams, prostitutėms, suteneriams, porelėms tamsiose miesto gatvėse.

Ieškant tiek Brassai sukurtų naktinių gyventojų portretų ištakų, tiek Coddington įkvėpimo šaltinio, į galvą ateina post-impresionistų, ypač Hendi de Toulouse-Lautrec (1864-1901) paveikslus. Paryžiaus kabare šokėjos, aktoriai ir lankytojai buvo viena iš dominuojančių temų šio dailininko kūryboje:

Henri de Toulouse Lautrec, At the Moulin Rouge, 1892/1895

• Grace Coddington surengtos fotosesijos, kurios fragmentai buvo rodomi dokumentiniame filme “The September Issue” (2oo9), rezultatas;
• Keli kadrai iš fotosesijos “Genzel & Grete” (Grace Coddington kartu su Annie Leibovitz);
• bonus ieškantiems paprastesnių mados fotosesijos scenarijų: Gavin Rea

Rafael Lozano creates interactive objects and works with public places, that’s why his works are so interesting to us.
.
Graikija V a.pr.Kr. Du tapytojai – Zeuxis ir Parrhasius – varžosi, kas iš jų nutapys realistiškesnį paveikslą. Zeuxis savo paveiksle vynuoges nutapo taip tikroviškai, kad prie jų skrenda paukščiai ir mėgina lesti drobės paviršių. Patikėjęs savo pergale, jis atsisuko į Parrhasijaus drobę ir priėjęs, pamėgino atitraukti užuolaidą, kad geriau įsižiūrėtų į priešininko darbą. Tačiau tai buvo ne užuolaida, o paveikslas, kuriame buvo pavaizduotos užuolaidos. Kadangi šis paveikslas numato tokį žiūrovo elgesį ir įtraukia į jo suvokimą, jį (paveikslą) galima laikyti pirmu interaktyvaus meno kūriniu.

Interaktyvus – tai reaguojantis, atsakantis į tam tikrus aplinkos impulsus, meno darbas.
Po 1960-ųjų, atsiradus kompiuteriams, elektroninėms ir informacinėms technologijoms stipriai išsiplėtė interaktyvaus meno galimybių ribos. Jutikliai, projektoriai, programos ir net robotai, tapo neatsiejama interaktyvių instaliacijų dalimi.

Kaip veikia šiuolaikinės digital ar electronic art instaliacijos? Elektroniniai prietaisai fiksuoja judesius, verčia juos į signalus, kurie čia pat tampa žiūrovo veiksmų projekcijomis, leidžia pasijusti kūrinio “pilotu”.

R.Lazano-Hemmer “Under Scan” [2007] via urban-projection.com

Nuostabos nekelia tai, jog vieno iš žymiausių interaktyvaus meno atstovų Rafael Lozano-Hemmer instaliacijose žiūrovai tampa kūrinio ašimi. Jo paties žodžiais: “galerijose kabantys paveikslai įkvepia žiūrovą, o mano kūriniai – atvirkščiai – semiasi įkvėpimo iš žiūrovų.”
Mus žavi tai, kaip šis menininkas dirba su miesto erdvėmis ir architektūros objektais.
Jo kūrinio dalimi tampa žiūrovo pulsas, jo balsas, šešėlis, prisilietimas ir net kūno padėtis interaktyvaus objekto atžvilgiu.

Rafael Lozano gimė 1967 Meksikoje, būdamas šešerių su šeima persikėlė į Kanadą, Monrealyje studijavo fizikinę chemiją. Šiuo metu gyvena ir kuria Madride.

Žemiau tik keletas jo darbų. Visi jie puikiai aprašyti nufilmuoti ir sudėti jo puslapyje Loranzo-Hemmer.com:

Niekada nepasijutote meno objektais vaikščiodami po Šiuolaikinio Meno Centrą ?


“Eye Contact” priėję prie šio ekrano, savo šešėliu suaktyvinate langelius. Čia esantys žmonės atsistoja ir pradeda žiūrėti į jus.

Instaliacija “Body Movies” buvo instaliuota skirtingų miestų aikštėse (šiame video – Roterdamas). Ant fasado projektuojamos žmonių fotografijos iš skirtingų miestų, užliejamos ryškia šviesa taip, kad praeivio šešėlis sugeba išryškinti už jo esančius žmonės. Tokiu būdu žiūrovai savo šešėliais gali parodyti kitų žmonių portretus:

Šiais metais Santa-Monikoje Rafael Lozano pristatė “Sandbox“. Šis darbas primena žaidimą smėlio dėžėje, tik šį kartą žiūrovas tampa žaislu didelės projekcijos ant smėlio plote.

Šiuo metu, jo parodoje “Recorders” (Mančesterio galerijoje) pristatomi du nauji darbai.

We have just returned from Trieste (Italy), where a big conference “Cities and Urban Spaces: Chances for Cultural and Citizenship Education“, organized by NECE, took place. The projects, presented on the conference by urban activists and lections by key speakers Charles Landry, Phil Wood and Paul Scheffer were very inspiring for us, as they provided new perspectives for evaluating the importance of our creative activites in the city. Our creative group has presented “Bubble the City” project there as a case of intensive citizens participation in urban culture all around Lithuania, which transformed the urban space into a playground for creative activities. In the post below we are going to present to Lithuanian readers some of the projects in urban activism, which were discussed during the conference.

Trieste: city in the city (photo by Julius Narkūnas)

Laimikis.lt jau ne pirmą kartą dalyvauja NECE (Networking European Citizenship Education) organizuojamuose renginiuose. Šį kartą buvome pakvieti į NECE organizuotą konferenciją “Cities and Urban Spaces: Chances for Cultural and Citizenship Education” Trieste (Italija). Konferencija subūrė aktyvistus, inicijuojančius kūrybines veiklas Europos miestuose, o taip pat teoretikus ir ekspertus, plėtojančius pilietinio dayvavimo ir kūrybingumo temas – tarp kurių buvo tokios žvaigždės kaip Charles Landry ir jo kolega Phil Wood, kurių knygos senai okupavo mūsų darbo stalus.

Konferencijos dalyje “Performing Arts and Culture in the City” pristatėme “Burbuliatoriaus” projektą, kuris inspiravo intensyvią diskusiją apie tai, kaip tokio tipo iniciatyvos keičia pilietinį sąmoningumą ir prisideda prie aktualių miesto problemų sprendimo. Lietuvos miestų gyventojų aktyvus dalyvavimas “Burbuliatoriaus” sklaidoje konferencijos dalyviams iš įvairių Europos miestų pasirodė labai įkvepiantis, o teigiami Europos ekspertų, vykdančių kūrybinius ir švietimo projektus įvertinimai davė gerų paskatų ir motyvacijos tęsti savo kūrybines veiklas miestuose.

Episodes from Burbuliatorius, a regular urban event in Lithuanian cities and abroad

Charles Landry – prieš dvidešimt metų suformulavęs kūrybinio miesto idėją ir išleido seriją šiai temai skirtų knygų (“The Creative City”, “The Art Of City Making” ir, kartu su Phil Woods, “Intercultural City”), kuriomis apsiginkluoja miestų novatoriai. Savo įvade į konferenciją (“Miestų ateitis ir kūrybinio piliečių potencialo mobilizavimas”) Landry analizavo Dubajaus, kaip miesto, skirto tik išoriniam įspūdžiui sukelti ir investuotojų interesams tenkinti, problemas. Dažna miesto projektuotojų problema yra ta, kad jie nesiorientuoja į emocinį projektuojamų erdvių turinį. “Miestui reikia meilės“, – teigia Landry.

Biurokratinis kūrybingumas. Šią koncepciją Landry ėmė vystyti, dirbdamas su įvairių miestų valdžios atstovais, ir ruošiasi skirti jai savo naująją knygą. Nors įstatymai ir pagal juos veikiantis “aparatas” neretai įsivaizduojami kaip barjeras, kurį tenka įveikti norint įgyvendinti kūrybinį projektą mieste, Landry tikina, kad ir čia esama kūrybiškai ir novatoriškai mąstančių žmonių. Kūrybines veiklas plėtojančių žmonių tikslas – mokėti surasti bendrą kalbą su biurokratais. Bet turbūt ir biurokratams galima pasiūlyti rinkinį taktikų, kurios leistų lanksčiau dirbti burokratinėje sistemoje?

Charles Landry: “Creative Bureaucracy”
from Mars Horodyski on Vimeo.

Richard Reynolds – knygos “Guerilla Gardening” autorius, architektas, dirbantis reklamos srityje, oponavo Landry: “kurti miestą, kuriame būtų daugiau meilės, įmanoma tik pažeidžiant įstatymus”. Siūlome paskaityti interviu, kuriame R.Reynolds prisistato kaip “gėlininkas teroristas”. O žemiau rasite smagų detektyvinį reportažą apie partizaninę sodininkystę:

Andrew Stuck iš organizacijos “Rethinking cities” pasakojo apie miesto kuravimo veiklos ypatumus Didžiojoje Britanijoje, kol mes vaikščiojome po nuostabų Triestes senamiestį. Buvo proga palyginti “Laimikio” veiklą Vilniuje su “miesto kuravimo” projektais, vykdomais Londone, ir įsitikinti, kad turime daug bendrų atskaitos taškų. Miesto kuratoriai kombinuoja praktines ir teorines prieigas, siekdami pagerinti miesto gyvenimą – ir tam inicijuoja alternatyvias miestiečių dalyvavimo formas, pvz. žaidimus. Tik grįžę sužinojome, kad Andrew – originalaus projekto “Talking Walking” inspiratorius ir interviu su “vaikštūnais” autorius.

Phil Wood, knygos “Intercultural city” bendraautorius ir ilgametis Landry kolega, savo pranešime siūlė pažvelgti į miesto kūrybinį potencialą pro migrantų problemų prizmę. Pagrindinė jo prezentacijos tezė – miestų uždarumas, kuris virsta socialinės atskirties problema, pažaboja miesto kūrybinį potencialą. Tik užtikrinant skirtingų grupių dalyvavimą miesto gyvenime išrandami inovatyvūs miesto problemų sprendimai, ir ne tik partizaniniame lygmenyje. Tarp Phil Wood’o pateiktų pavyzdžių buvo emigrantų grupių ir dizainerių bendradarbiavimo atvejis, kai dizaineriai parinkdavo vizualinę išraišką emigrantų, atvykusių į Vokietijos miestus, gyvenimo istorijoms. Plačiau: Migrantas.org.

Trieste: artistic motobike (photo by Julius Narkūnas)

Working on scenarios of reviltalization of some public spaces we find more and more interesting cases of successfull reorganization of vaious spaces by building community friendly environment. One of these cases i Umpqua bank.

Prisiekiu Markso barzda, niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors Laimikyje šlovinsiu banką. Bet pastaruoju metu mūsų komandai vis dažniau tenka dirbti ne tik su atviromis miesto erdvėmis, kuriant ir įgyvendinant jų atgaivinimo scenarijus, bet ir su tokiomis viešomis erdvėmis kaip bibliotekos ir kavinės. Todėl į akiratį patenka vis daugiau skirtingų erdvių reinterpretacijos atvejų. Vienas iš jų – “Umpqua” bankas, kuris jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą, tarp kurių yra prieš dvejus metus laimėtas auksas dizaino apdovanojimuose “IDEAS” (“2008 International Design Excellence Awards”).

Bankas “South Umpqua State Bank” aptarnauja mažus miestelius Oregono valstijoje (JAV). Gyvenimas mažuose miesteliuose turi savo ypatumus, iš kurių pagrindinis yra bendruomenių sutelktumas: miestelėnai pažįsta vieni kitus, kartu praleidžia nemažai laiko ir dalį sprendimų priima tardamiesi su kitais bendruomenės nariais. Todėl siekiant pritraukti klientus ir užtikrinti jų lojalumą, buvo nuspręsta reorganizuoti banko erdvę taip, kad ji manifestuotų dėmesį miesto bendruomenės poreikiams.

“Sulėtinta” erdvė

Dažniausiai didelė dalis klientams skirtos banko erdvės yra ne kas kita kaip laukimo salė. Klientų bendravimas tarpusavyje nėra skatinamas, papildomos veiklos nėra siūlomos, kiekvienas laukia savo eilės pas specialistą, savaip stumdamas laiką. Toks erdvės organizavimo ir aptarnavimo modelis priimtinas skubantiems didmiesčių gyventojams.

“Umpqua” banko dizainą kuriantys specialistai iš “Ziba Design” vadovaujasi populiaria sulėtinto laiko idėja bei teze, kad patyrimas nutinka tarpinėse erdvėse (pavyzdžiui, laukimui, o ne veiksmui skirtose erdvėse). Reorganizavus šias tarpines erdves, galima sukurti naujus miestiečių traukos centrus. Pagal sumanymą, banko erdvė turėjo tapti atvira ir kviečiančia praleisti joje daugiau laiko (tai tas retas atvejis, kai atvirumo idėja yra nuosekliai įgyvendinama, atveriant banko duris klientų augintiniams ir vykdant vaikų iš socialiai jautrių grupių maitinimo programą). Bankas turėjo virsti vieta, kur su malonumu užsuka ir dar banko klientais netapę miestelėnai.

“Umpqua” banko centrinės būstinės ir filialų erdvė buvo organizuota kaip vieta, skirta neformaliems susitikimams, kur galima gerai praleisti laiką ir susipažinti su miestelio naujienomis. Iš pirmo žvilgsnio banko salė primena kavinę, dizaino parduotuvę, muzikos parduotuvę, klubą – tik ne banką. Čia pat galima paragauti Umpqua kavos su ledais, perklausyti vietinių muzikantų įrašus, perskaityti šviežius vietinius laikraščius ir žurnalus – ir ant to paties staliuko rasti kelis bukletus, skirtus banko teikiamoms paslaugoms.

Banko reogranizavimo iniciatoriai prisipažįsta, kad kurį laiką stebėjo, kaip organizuojamas klientų aptarnavimas geriausiose parduotuvėse ir viešbučiuose. Buvo nuspręsta pervadinti banko filialus į “parduotuves”. Tačiau tai nebuvo vien formalus pavadinimo pakeitimas: banko skyrių salėse išdėlioti prekystaliai su vietinių meistrų rankdarbiais, vietinių muzikantų kompaktais ir paties banko teikiamos paslaugomis, kiekviena iš kurių pateikiama stilingų daikčiukų pavidalu.

Rankomis – liesti!

Patraukliai įforminta banko paslauga, kurią galima paliesti, gali būti nupirkta kur kas greičiau nei abstraktūs pasiūlymai. Masinis atsigręžimas į virtualiai teikiamas prekes ir paslaugas skatina taktilikos badą (jis gali pasireikšti įvairiomis formomis). Bet taip pat kūniškų kontaktų stoka skatina ieškoti alternatyvaus paslaugų teikimo formato. “Umpqua” banko posūkis prie apčiuopiamų daiktų yra nebloga atsvara “suvirtualėjusiems” santykiams tarp banko ir klientų.

Pavyzdžiui, iš pradžių lankytojams demonstruojamos banko kortelės, ir tada lankytojas gali susimąstyti, ar jam neatsidarius sąskaitos šiame banke.

Bendruomenė ir veiklos

Bankas ne tik apsiima vietinių muzikantų ir amatininkų kūrinių platinimu – bet, atrodo, pasirūpina jų tinkamu įforminimu. Pasibaigus darbo dienai, banko erdvė naudojama kaip salė įvairiems bendruomenės renginiams. Vakarais banko filialai tampa jaunų muzikantų koncertų ir parodų erdve, taip pat čia vyksta kolektyvinės kino peržiūros (su įvairių filialų programa galima susipažinti čia).

Kiekvieno filialo vadybininkas pats sprendžia, kaip panaudoti banko erdvę miestelio bendruomenės interesams. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių viename iš “Umpqua” banko skyrių įvyko jaunų menininkų paroda, apie kurią sužinojau iš parodos dalyvių blogų. Bankas tapo kūrybingų žmonių traukos centru, o taip pat siūlo mažų miestelių problemos “čia nieko nevykstą” sprendimą.

Idėja atsigręžti į mažų miestelių bendruomenę koncepcija atkūria tradicinį, bet užmirštą miestelių bankų, kiap informacinių centrų, vaidmenį.

Akcijos:

“Skirtingų bankų finansiniai produktai yra beveik vienodi. Viskas priklauso nuo to, kaip jie pateikiami ir kokį įspūdį palieka jūsų klientams, partneriams ir konkurentams”, – tvirtina “Umpqua” banko direktorius ir permainų iniciatorius Ray Davis.

Vienas iš nestandartinių įprastos paslaugos pateikimo pavyzdžių yra didelio atgarsio sulaukusi banko akcija “Lemonaire” (Lemonade + Millionaire). Ieškant žaismingų būdų pademonstruoti savo rūpestį smulkiu verslu, buvo nuspręsta paskatinti ir paremti vaikų verslumą. Užpildę specialias paraiškas pradedantieji verslininkai (iki 13 metų!) buvo aprūpinti prekybai limonadu skirta įranga ir dešimties dolerių kreditu, kurio nereikėjo grąžinti.

Kioskeliai arba lengvi prekystaliai ant ratukų nurodo į vieną iš elementarių smulkaus verslo formų – o taip pat tai yra galimybė papasakoti banko ir verslininkų bendradarbiavimo istoriją iš naujos perspektyvos. Po kurio laiko sužavėti tėvai ėmė siųsti banko adresu verslaujančių vaikų sėkmės istorijas. Jauniausiu verslininku buvo paskelbtas septynerių metų Jonathan’as:

Ar šios investicijos atnešė nedideliam bankui naudos?
Ekspertai vienareikšmiškai sako: Taip. Bankas sparčiai plečia savo filialų tinklą, jo aktyvai per 14 metų padidėjo 30 kartų, buvo sukūrtas atpažįstamas prekės ženklas. Nuo 2006 bankas virto naujų kompiuterinių technologijų išbandymo poligonu, sudaręs sutartis su Microsoft, Cisco, Intel, Nexus kompanijomis, įkūrė “Inovacijų laboratoriją“.

Daugiau:
• Ziba design
• Daugiau apie Umpqua ir klientų atsiliepimai
• Retail Means Sales at Umpqua Bank (Window in financial services)
• Remember people?

While R. Sennett described a city as “a human settlement in which strangers are likely to meet” and Z. Bauman noticed, that one of the fundamental rules of urban life is a tabu of “talking to strangers”, a photographer R. Renaldi proves, that photo camera is still able to establish warm relations between strangers. Sometimes photo camera seems to be the only communication gadget which encourage the dialogue between passers-by.

Draudimas kalbėti su nepažįstamaisiais yra viena pagrindinių miesto gyvenimo taisyklių. Kadaise sociologas Zygmunt Bauman stebėjosi, kad viešųjų erdvių siūlomi elgesio scenarijai užuot skatindami miestelėnų sąveiką, neutralizuoja bendravimo būtinumą. Leisdami laiką laukimo salėse, prekybos centruose, viešajame transporte, viešbučiuose ir eilėse bankuose palaikome distanciją su aplinkiniais, dažnokai vengdami net akių kontakto.

Richard Renaldi – fotografas, laužantis šį miesto tabu. Jis ne tik susibendrauja su nepažįstamais žmonėmis gatvėse, kavinėse, paplūdimiuose, parkuose, bet siūlo atsitiktiniams praeiviams nusifotografuoti kartu, nevengiant kūniško kontakto. Ši idėja virto foto serija “Touching Strangers“:

Paradoksalu ne tik tai, kad iš visų komunikaciją palengvinančių priemonių ir aplikacijų foto kamera tampa vos ne vieninteliu prietaisu, atveriančiu bendravimo su praeiviu galimybę: pozavimas prieš foto kamerą ne tik suvienija nepažįstamuosius, bet ir suteikia kūniško kontakto galimybę.

Ačiū st. Čhe už šią nuorodą!
Daugiau gerybių gatvės meno, architektūros ir fotografijos temomis,
o taip pat kvietimus dalyvauti jaunų kūrėjų festivaliuose ir forumuose rasite Laimikio facebooke.

Related: Apie praeivius (Verkių Parkas)
Other urban elements @ Laimikis.lt: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • love • urban typography | miesto tipografija

Few years ago we have found Bruce Osborn’s photo series “Oyako”, devoted to parents and children. First photos of this series were taken in 1982, since that time the photo project has turned into a celebration of parents-children relationship, named Oyako Day (the forth Sunday of July). This photo project reminds about the role of photography in bringing family together.

Tęsiant pažintį su antropologiniais foto projektais,
skirtais kasdieniams epizodams ir paprastų žmonių gyvenimo istorijoms,
verta prisiminti ir Tokijuje gyvenančio fotografo Bruce’o Osborn’o seriją “Oyako”.
Japonų kalboje žodis “Oyako” žymi tėvų ir vaikų santykius; tai ir tapo Bruce’o Osborn’o tema.

1982 metais Bruce Osborn gavo užduotį padaryti punk muzikantų portretų seriją. Tomis dienomis kaip tik turėjo gimti jo pirmas vaikas, todėl fotografui natūraliai kilo idėja fotografuoti muzikantus kartu su jų tėvais. Pasak fotografo, pirminis sumanymas ilgainiui virto “gyvenimo projektu”. Šiuo momentu “Oyako” seriją sudaro apie 2ooo tėvų ir vaikų fotoportretų arba šeimų istorijų.

“Oyako” serijoje pasitaiko istorijų apie tai, kaip maža mergaitė,
kurios tėvas – tatuiruočių meistras, ilgą laiką buvo įsitikinus,
kad visi suaugę žmonės turi tatuiruotes – kol kartą jos nenuvedė į viešą pirtį.

apie tai, kad sūnus paveldėjo tėvo profesiją – ir tapo
sushi specialistu. Tėvą, atrodo, graužia abejonės.

apie rock žvaigždę ir jos dukrą-moksleivę.

apie tėvą, tradicinio japonų teatro aktorių Yujiro Nakamura, ir jo dukrą, aktorinio meno studentę.

apie tai, kaip tėvas, zoo-parduotuvės savininkas, sužinojęs,
kad jo dukra tapo porno žvaigždė, ėmė pats rašyti jai scenarijus.

apie dukrą-fotografę ir jos motiną – namų šeimininkę.

arba apie tėvą ir sūnų, budistų vienuolius.

Kadaise viename portale jau pristačiau šią foto seriją,
bet per šį laiką Oyako serija pasipildė naujais foto portretais,
be to, praėjus 28 metams nuo projekto pradžios, Bruce Osborn
ėme pakartotinai fotografuoti kadaise įamžintas tėvų ir vaikų poras:

1988 m. / 1995 m. – tėvas ir dukra, abu menininkai.

1984 m. – tėvas Mitsunari Kida – sumo imtinininkas, ir jo sunus Tsuyoshi Kida, dar ikimokyklinio amžiaus.
2000 m. – tėvas Mitsunari Kida – sumo mitybos restorano savininkas, ir jo sunus – sumo imtinininkas.

1982 m. / 2003 m. – mama Yae Nakano, namų šeimininkė,
ir jos sūnus, punk grupės “Anarchy” muzikantas. Motina
nepraleidžia nei vieno savo sūnaus koncerto.

Nuo 2oo3 m. Bruce Osborn kartu su savo žmona Yoshiko ėmė
organizuoti kasmetines tėvams ir vaikams skirtas foto sesijas, žinomas Oyako Day vardu.
Ilgainiui Oyako Day virto populiaria švente, kurios data – paskutinis liepos mėnesio sekmadienis.

Sužinoti daugiau informacijos apie Oyako day bei pasigrožėti Oyako galerija galite šiame saite. O čia galite pamatyti patį fotografavimosi procesą:

Šis projektas atskleidžia jau beveik pamirštą fotografijos kaip šventės, kuri suburia šeimos narius kartu, vaidmenį. Fotografijos istorikai nurodo, kad dar 20 amžiaus pradžioje neretai buvo fotografuojamasi su jau mirusių artimųjų foto portretais – taip bandant suburti visas šeimos kartas bent nuotraukoje. O ir vėliau, 20 amžiaus pabaigoje fotografavimasis virsdavo pretekstu pabūti kartu. Džiugu, kad šis bendruomeninis fotografijos vaidmuo palaipsniui grįžta ir skaitmeninės fotografijos viešpatavimo laikais – dėka tokių projektų, kaip “Oyako”.

O štai ir pats autorius, Bruce Osborn, kuris yra ir
kitų linksmų foto projektų autorius; apie juos – netrukus:

____________________________________________
Other photo-projects: Anthropological projects :: Exotics Everyday :: Guardinas: Andy Freeberg

Kokiame miesto rajone gyvenate ir kas jame vyksta?
Nemažą gyvenimo dalį praleidžiame “miegamuosiuose rajonuose” – vietose,
kurių bendras pavadinimas skamba kaip diagnozė: čia nėra ką veikti, nebent miegoti.
Tai išvirkštinė miesto pusė, kuri paprastai nedemonstruojama miesto svečiams ir nepasirodo turistiniuose atvirukuose. Tačiau kursuojant įprastu maršrutu “namai – artimiausia maisto prekių parduotuvė – namai”
ir žvilgsniu užkabinant ant suoliukų susėdusias senutes ir paauglių grupeles, kartais aplanko įtarimas, kad gyvenimas “miegamuosiuose rajonuose” galėtų vystytis pagal kitą scenarijų, o miesto periferijos gali tapti vietinių gyventojų ir turistų traukos centru.

Todėl su džiaugsmu pristatome BEEpart iniciatyvas, kurios žada susprogdinti Pilaitės rajono snaudulį. Išvertus, BEEpart turi kelias reikšmes: „būk dalimi“, „bičių menas“ arba „talka“; tad pavadinimas atspindi atviros kūrybinės platformos idėją.

BEEpart jau surengė kelias instaliacijas Pilaitėje. Viena iš jų, “Jonvabaliai”, praplėtė festivalio “Tebūnie naktis 2010″ žemėlapį, siūlydama festivalio svečiams naują maršrutą. Tačiau tai yra tik nedidelė dalis BEEpart sumanymo. Pilaitėje pasirodančios meninės instaliacijos žymi būsimą kūrybinių dirbtuvių vietą:

Instaliacija “Vėjo burnos”

Instaliacija “Vėjo burnos”

Instaliacija “Jonvabaliai” festivalyje “Tebūnie naktis” (2o1o)

Instaliacija “Jonvabaliai” festivalyje “Tebūnie naktis” (2o1o)

Pasak BEEpart idėjinio vado Andriaus Ciplijausko, “Vilniuje visos pramogos ir renginiai koncentruojasi miesto senamiestyje, todėl yra jaučiamas didelis poreikis turėti lokalų, atraktyvų kultūrinį centriuką, kuris be kultūrinės veiklos dar atliks ir šviečiamąją veiklą ekologijos tema”.

Šiuo metu baigama projektuoti kūrybinių dirbtuvių erdvę Pilaitėje, kuriai įrengti buvo gautas leidimas. Vieta: akligatvis šalia senojo Pilaitės kelio. Ši erdvė turėtų tapti atvira kūrybine platforma, kurioje visus metus būtų rengiami mokymai, dirbtuvės ir panašios veiklos.

Kultūrinio centro pastato vizija buvo plėtojama dirbtuvėse, kurioms vietą suteikė Kultflux (dar viena platforma Vilniuje, kuri verta dėmesio bei palaikymo). Pagal sumanymą, laikinas kultūrinio centro pastatas savaime turi tapti traukos elementu. Štai pora pavyzdžių, į kuriuos orientavosi dirbtuvių dalyviai ir pastato kontūrai:

Andrius Ciplijauskas komentuoja: “jau metus tarptautinės komandos projektuojamas pastatas išsiskirs savo netipišku dizainu, kitokia erdvės pajauta, bei inovatyviais ekologiškais sprendimais. Siekiama, kad iš modulių surinktas pastatas būtų visiškai nepriklausomas nuo miesto infrastruktūros. Kuriama nauja apšiltinimo sistema, tobulinama kanalizacijos ir atliekų naikinimo nepriklausoma sistema ir t.t.”.

Plėtojant kultūrinio centro projektą nemažai dėmesio buvo skirta alternatyvios energijos šaltiniams, dirbtuvių atliekų pašalinimo klausimams, buvo atsižvelgta į tokius žavius sprendimus kaip žolės stogas. Visa tai galite pamatyti BEEpart projekto prezentacijoje [pdf].

Kad ir kokia nuotabi būtų erdvė, be veiklų ji bus mirusi. Tačiau BEEpart rengėjai jau numatė kultūros centro darbo kryptis: “didelis dėmesys bus skiriamas lokaliam socialiniam klimatui gerinti, bus organizuojami įvairūs renginiai ir užsiėmimai paaugliams, senjorams, tėvams su mažamečiais vaikais. Šalia to vyks ir profesionalams skirti užsiėmimai bei tarptautiniai projektai orientuoti į profesionalius menininkus, aukštųjų mokyklų studentus bei dėstytojus”. O štai besiplečiantis sąrašas BEEpart sumanymų:

Jau laukiame dienos, kai eilinį kartą svarstydami “kur nuėjus”, galėsime pasakyti “o važiuojame į Pilaitę?”. Atrodo, BEEpart pastangomis kultūrinis maršrutas į Pilaitę gali tapti įprastu vilniečiams ir miesto svečiams. Tačiau iš savo patirties žinome – tokioms veikloms velniškai reikia savanorių, o kartais praverčia net palaikymas geru žodžiu, taip kad turėdami noro, laiko ir įkvėpimo, kreipkitės į kontaktinį BEEpart asmenį:
Andrius Ciplijauskas, andrius[x]BEEpart.lt, tel.: 8616 38568

Jungiamės? Mus domina kūrybinės iniciatyvos, kurių tikslas yra viešų erdvių gaivinimas:
tai atitinka mūsų pačių veiklų ir akademinių interesų kryptis. Todėl mielu noru teiksime informacinį, o jei reikia, ir idėjinį palaikymą panašiems projektams ir dalinsimės naujienomis apie šias kūrybines veiklas ir sumanymus. Rašykite: Laimikis[x]laimikis.lt
……………………………………………………………………………
Related posts: Graffiti workshop: o1 & o2, Gediminas ave.: reanimation | Gyvuok, Gedimino prospekte

A short history of anthropological photography which has turned into photo projects, focused on everyday life. Some of them (“I am” by Jackie Young, “The Oxford Project” by Peter Feldstein, “Before I die. Polaroid project“) are presented here.

Tik atsiradusi, fotografija tapo antropologų arsenalo dalimi. Ji atliko pagalbinį vaidmenį, renkant vizualinę informaciją apie kitas kultūras ir jų atstovus. Todėl tolimų kultūrų atstovų fotografavimo kanonai susiformavo labai anksti:

Fijan Man with Weapon, 188o

Fiksuojama buvo tai, kas yra egzotiška (ne-europietiška), o tam, kad būtų lengviau tipologizuoti kitaip atrodančus kūnus, žmonės buvo fotografuojami iš priekio ir iš šono (šis kanonas liko kriminalinėje fotografijoje):

Portrait of Two Men, Ainu from Saghelieu, 1909
Smithsonian Photography Initiative

Esminis senosios antropologinės fotografijos bruožas buvo tas, kad fotografuojami žmonės buvo “nebylūs”: jų gyvenimo istorijos ir nuomonės likdavo už kadro. Fotografija veikiau fiksavo šių žmonių priklausimą tam tikrai etninei grupei:

Situacija ėmė keistis 20 amžiaus pabaigoje, kai ėmė formuotis interesas paprastų žmonių kasdieniam gyvenimui ir gyvenimo istorijoms. Pavyzdžiui, fotografas Phil Borges, kuris kartu su savo žmona sukūrė nuostabias portretų serijas Etiopijoje, Tibete, Meksikoje, Kenijoje, Peru, komentuodamas savo foto serijas, pabrėžia: “nenorime, kad mūsų fotografuojami žmonės būtų laikomi anonimine tolimosios etninės grupės dalimi. Siekiame, kad žiūrovai nuotraukose įžvelgtų žmonių, asmenybių portretus, sužinotų jų vardus ir istorijas”. Todėl portretus jis pateikia kartu su trumpomis nufotografuotų žmonių istorijomis, per kurias atsiskleidžia ir kitų kultūrų ypatumai, ir šių žmonių gyvenimo peripetijos:

Pasikeitus fotografijos vaidmeniui antropologijoje, ją imant taikyti kaip savarankišką kasdienybės studijų įrankį, prasidėjo debatai apie socialinių mokslų ir meno santykius: pastaruoju metu mokslinių tyrimų rezultatai neretai pristatomi parodų ir kūrybinių projektų pavidalu. Tačiau tyrinėtojai aptinka, kad jiems trūksta įgūdžių fotografuojant ir eksponuojant foto medžiagą. Tuo tarpu treniruota ir jautri fotografo akis neretai pralenkia profesionalaus antropologo sugebėjimus perteikti žmonių kasdienybės ypatumus.

Joakim Eskilden, Hungary, 2oo7 (?)

Joakim Eskilden, Hungary, 2oo7 (?)

Kasdienė gyvenamoji aplinka, gyvenimo stiliai, kasdieniai rūpesčiai, gyvenimo planai, svajonės ir nerimai – visa tai tapo antropologinių studijų tema (žr. įrašą Kasdienė egzotika). Mūsų dienomis galime stebėti bumą foto projektų, kuriuos inicijuoja ne tik profesionalūs fotografai. Vadinu juos “antropologine fotografija” (šiuolaikine jos versija).

Skirtingai nuo senosios antropologinės fotografijos, šių projektų autoriai užima “neaktyvią” poziciją: jie tik siūlo projekto formatą, tačiau turinys didele dalimi kuriamas pačių fotografuojamų žmonių. Prie tokio tipo projektų galima priskirti ir jums gerai žinomą street fashion fotografiją – bet tas jos atmainas, kurios koncentruojasi ne į drabužių gamintojus arba prekės ženklus, o į praeivių gyvenimo būdą. Išskirtinis šių projektų bruožas – vaizdo ir teksto lygiavertiškumas: fotografuojamų žmonių portretai ir jų komentarai sudaro vientisą darinį. O štai dar keli antropologinės fotografijos projektai:

I am:
Jackie Young plėtojamas foto projektas, kurio dalyviams
siūloma apibūdinti save, pratęsiant frazę “aš esu….”
Nuotraukų kol kas nedaug, bet ši paprasta idėja nuostabi.

Before I die. Polaroid project:
Įvairių miestų gyventojai dalinasi sumanymais, kuriuos norėtų įgyvendinti prieš mirdami, užrašydami juos ant Polaroido nuotraukų. Beje, idėjos neretai pasikartoja, pvz. apkeliauti pasaulį arba parašyti knygą. O ką norėtumėte padaryti jūs?

The Oxford Project:
1983 m. fotografas Peter Feldstein kvietė Oksfordo (Iowa, JAV) gyventojus nemokamai nusifotografuoti,
o praėjus 21 metams, grįžo vėl, kad padarytų tų pačių žmonių nuotraukas ir užrašytų jų gyvenimų istorijas (kurios pateikiamos kartu su nuotraukomis; čia skelbiame tik fragmentus). Kita dalis projekto: čia.

Brianne Leckness: I met a guy from Honduras and he didn’t speak a lick of English. I got pregnant, then we broke up. After that, I really got into partying. I’d stay out till three or four in the morning. I liked drinking. I met another guy at a bar, and I got pregnant again. Now I live with the fathers of both my children and another guy. Nothing for me has been normal, so why should now be normal?

Hunter Tandy: Two months ago, I moved to Ida Grove to run a remodel and repair shop. That’s what I’ll probably be doing in 10 or 20 years. When I was a kid, I said I’d like to be buried in an 18-wheeler when I died. I still do. I always wanted to be a truck driver like my father.

Calvin Colony: I’ve had maybe 13 lions over the years. You can train ‘em, but you can never tame ‘em. You can’t trust ‘em around children. They’re like cats around mice. They’ll kill a dog pretty quick. I used to feed ‘em road-kill deer.

Related posts: Exotic Everyday, Guardians: Andy Freeberg.
Other posts: Protest glossary.

We continue to explore the role of urban topography, which is an important element of the representation of cities.

Miesto gatvių, parduotuvių, iškabų užrašai, namų, autobusų ir taksi mašinų numeriai, gatvių lentelės, pasikartojantys užrašai ant sienų ir t.t. sudaro vientisą miesto stilių, kuris yra daugiau arba mažiau reglamentuojamas.

Vilniaus rajonų raštai 2009 m.  Miesto tipografijos kūrybinių dirbtuvių medžiaga.

Įvairiuose leidiniuose, filmuose, reklamose naudojama tipografija veikia tekstų skaitomumą, formuoja bendrą įspūdį ir atsiminimus. Taip pat ir miesto tekstų tipografija prisideda kuriant miesto veidą. Dažniausiai pažintis su miesto tipografija prasideda nuo pavadinimo prie įvažiavimo į miestą, o lydi per visą miestą pasikartojantys tipiški užrašai ir miesto dizaino elementai.

Tipiški Viliaus gatvių šriftai.

Vokiečių g. 194? m.

Pamėginkite prisiminti jūsų aplankytų miestų gatvių šriftus. Kuris miestas bus pirmas? Man tai buvo Venecija, Verona – Šiaurės Italijos miestai su savo antikinio stiliaus raidėmis išskaptuotomis šviesiose minkšto marmuro ar smiltainio plokštėse, antras atėjęs į galvą – Varšuvos raudonos-mėlynos išgaubtos lentelės, kažkuo panašios į mėlynas Amsterdamo, bet ne tokios užapvalintos.

Tipiškas Italijos gatvių  užrašas (via Roma – populiariausias gatvės pavadinimas Italijoje)

Varšuvos gatvių lentelių tipografija.

Amsterdamo gatvės lentelės

Iš Lietuvos miestų gerai atmintyje išliko dideli Šiaulių ir Druskininkų kvadratiniai numeriai, siauros, taupios nespalvotos Vilniaus gatvių pavadinimų lentelės. Vientisos miesto tipografijos nerasime Vilniuje, Kaune. Vienoje gatvėje galima rasti kelis skirtingus užrašus.

Tipiškas Druskininkų gatvės numerių šriftas.

Apie tai, kad visai iškrito Lisabonos miesto tipografinis identitetas, susimąsčiau tik tuomet, kai ieškodamas iliustracijų straipsniui užklydau į Lisabonos gatvių fotografijų albumą. Tuo pačiu supratau kodėl taip yra. Čia kiekvienas namas turi savo parašą. Dėl to, kur kas ryškesni – kiti miesto elementai: žymieji Lisabonos tramvajai, grindinio mozaikos, azulejos (glazūruotos plytelės su įvairiausiais ornamentais). Atsiminimai iš šio miesto margi, skambūs, turtingi. Miesto vaizdas nėra tik tekstai, bet kartu netikėti šriftų deriniai stebina ir ilgam išlieka atmintyje.

Pastatų žymėjimas Grillo gatvėje (77/79), Lisabona

Sienų ornamentą pratęsia graffiti darbas. Lisabona.

Azulejas imituojantis graffiti užrašas Lisabonoje. Užrašyta: “Jaučiuosi geriau. Ačiū”.

UPD.: Kaip tai gaminama (šio darbo autorių video).

Graffitistų paliekami “tagai” atlieka asmeninio parašo funkciją, bet pasikartodami, taip pat formuoja miesto identitetą.  Tad Vilniaus “rašeivos“, įvairiose miesto vietose  palikdami “tagus” eror, solomon, cabri, azert ir kt. mėgina įtvirtinti savo asmeninį parašą kaip  miesto vizitinę kortelę.

Ieškant vientiso miesto šrifto reiktų įsižiūrėti į jau esamą miesto paveikslą. Čia standartiniai tipografiniai elementai neturėtų nei užgožti nei nublankti prieš visą miesto vaizdą.

Bonus: Niujorko metro visuomet tapatinamas su Helvetica šriftu.
Šriftų istorikas, dizaineris Paul Shaw, parašė studiją “Helvetica and the New York Subway System: The True (Maybe) Story”, atskleisdamas šio šrifto peripetijas Niujorke: interviu su autoriumi. Pasirodė, anksčiau Niujorko viešojo transporto administracija pasirinko šriftą buvo “Standard”, ir tik 1989 pasuko prie “Helvetikos”. Autorius bando išsiaiškinti motyvus, kuriais vadovaujamasi, priimant tokius miesto įvaizdžius svarbius sprendimus.

Related postai: Typography. Šriftai ir architektūra (Urban elements), Vienos gatvės istorija (rusų k., Quae blog)
Other urban elements @ Laimikis.lt: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • love

Bubbleology is a science about bubbles, which includes physics, geometry, chemistry, astronomy, architecture and a touvh of magic. The first scientists, who studied bubbles were Joseph Plateau, he analyzed the characteristics of glycerin surfaces. Frank Oppenheimer, the founder of the Exploratorium in San Francisco, decided to popularize science by organizing bubble festivals. So, as we have found out, he was the initiator of the first Bubble events! This is a fragment of the presentation which was made on “Pecha Kucha Vilnius” at Fluxus Ministry

Ištrauka iš Pecha Kucha prezentacijos apie burbulus ir “Burbuliatorių”, kurią praeitą savaitę
pristatinėjome Fluxus Ministerijoje vykusiame Pecha-Kucha Night Vilnius vol.3

Burbulogija – tai mokslas apie burbulus. Jūs nustebsite sužinoję, kokia plati yra ši sritis.

Ar kada susimastėte, kiek burbulų aplink mus? Jų yra upėse, ežeruose, po vandeniu ir virš vandens. Jų yra iš ugnikalnio išsiveržusioje lavoje ir giliai ledynuose, tikrai yra aluje ir olandiškame sūryje. Burbulų yra kosmose (tai juodosios skylės ir planetos). Vienas iš burbulų – žemė.

Fizikai tiria muilo burbulus nuo 19 amžiaus. Jie atliko begalę eksperimentų su muilo burbulų paviršiumi, jų forma, struktūra. Tai padėjo suprasti skysčių ir dujų sąveikas, atmosferos reiškinius ir net juodųjų skylių kilmę.

Viena iš burbulų fizikos sričių – Kavitacija.  Šis terminas nusako kavernų ar tiesiog burbulų susidarymą skysčiuose. Egzistuoja dvi galimybės kavernoms skysčiuose susidaryti – pridedant energijos (pvz. spinduliuojant skystį lazeriu) arba krentant slėgiui hidrodinaminiuose srautuose (pvz. aplink laivų sraigtus) ar garso bangose (veikiant skystį ultragarsu). [šaltinis]

Muilo burbulas apibrėžiamas kaip mažiausia masė galinti talpinti didžiausią tūrį.

Jei muilo burbulo neveiktų jokios jėgos ir jis laisvai levituotų ore arba vandenyje, jo paviršius būtų sferinis.

Burbulams jungiantis susidaro plokšti paviršiai (sienos) ir jų susikirtimo vietose esančios briaunos. Muilo burbulų susikirtimo sienų kampas lygus – 120 laipsnių.

Kodėl burbulų paviršius įgauna vaivorykštės atspalvius? Taip yra dėl to, kad plonos (vos kelių molekulių storio) burbulo sienelės turi tris sluoksnius – du sluoksniai muilo ir tarp jų esantis vanduo. Keičiantis viduriniam sluoksniui keičiasi ir šviesos atspindžio kampas. Be to – muilo paviršius turi ypatybę vienu metu plėstis į visas puses. Štai dėl ko jis toks lakus.

1886 m Everett Millais tapytas paveikslas “Burbulai” arba “Vaiko pasaulis” stipriai prisidėjo prie muilo burbulų populiarumo. Vos pasirodžius paveikslo reprodukcijai spaudoje, teises į šį paveikslą už 2200 svarų nusipirkęs A&F Pears direktorius Thomas J. Barratt naudojo atvaizdą ant pakuotės ir paleido reklaminę kampaniją, kurioje vaizduojami vaikai pučiantys muilo burbulus.

Dėl savo savybės mažiausiomis sanaudomis uždaryti sudaryti didžiausia tūrį, dėl savo formos ir struktūrinių savybių, muilo burbulai įtakojo ne vieną architektūros statinį.

Asmenybės, pašventusios savo gyvenimus burbulams, laikomos mistiškomis, beprotiškomis ir magiškomis. Trumpoje burbulogijos istorijoje tokių žmonių buvo išties nemažai (pgl. laikrodžio rodyklę):

Joseph  Plateau (1801 – 1883) belgų fizikas, pasižymėjęs savo novatoriškais ir išradingais eksperimentais skysčių paviršiaus tyrimų srityje. 1880 m. nuosekliai studijavo skysto glicerino paviršiaus savybes, kurių paprasčiausias – muilo burbulas.

Frank Oppenheimer – fizikas, ilgametis Exploratoriumo vadovas, kuriam 1970 m. į galvą šovė mintis – populiarinti fizikos mokslą smagiais dalykėliais, tokiais, kaip muilo burbulų pūtimo šventė. Ir tai buvo bene populiariausias renginys kada nors vykęs mokslo institucijoje. Ši sekmė įkvėpė daugelį muziejų visame pasaulyje keisti savo sustabarėjusį įvaizdį.

Samsamas Bubblemanas – burbulologu prisistatantis žmogus, 2009 m. pasiekęs paties didžiausio ore kabančio burbulo rekordą.

Eiffel Plasterer -  Jis surado būdą, kaip padaryti, kad muilo burbulai nesprogtų daugiau nei 200 dienų. Manote lengva? Pamėginkite patys.

Tom Noddy – bene žymiausias muilo burbulų scenos meistras, ne veltui vadinamas burbulų magu. Jo sugebėjimai iš burbulų padaryti matematiškai tikslias struktūras atkreipė ir mokslininkų dėmesį.

“Burbuliatorius” – pilietinė iniciatyva, prasidėjusi 2009 metais birželio 15 d. Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Jos esmė – susirinkti į vieną miesto vietą ir trumpam užtvindyti ją muilo burbulais.
Ši miesto šventė Jūsų dėka susilaukė didžiulės sėkmės Lietuvoje ir šiais metais tęsia savo misiją – priminti apie lengvus būdus pakeisti miesto erdvę :)

PS. Antrus metus platinamas milžniškų muilo burbulų ir įrankių reeptas – čia.
Kopijuodami, nurodykite pradinį šaltinį ;)