Fragments from the text “Creative spaces: movement, communication, play“, published in “The History of the Museum. Part I”. Vilnius: Modern Art Center, 2012 [LT/ENG]

“Every object designed by an architect becomes covered by citizens’ interpretations. By using city space, citizens broaden the functions foreseen by architects and designers for spaces and urban elements, and develop alternative scenarios for these places, give new meanings to localities and new, unofficial, names to various sites around the city. [..] In their turn, city objects and the organization of city spaces shape the choreography of city users: they influence movement trajectories, rhythm, the dynamics of glances and gestures [..] Seeking to appropriate new public spaces and to revitalize forgotten places, it is sufficient to develop urban ritual – i.e. a periodically recurring and collectively supported that is usually “embedded” in a certain place”

Kiekvienas architekto suprojektuotas objektas ilgainiui “apauga” miestelėnų interpretacijomis. Naudodami miesto erdves, miestelėnai plečia architektų ir dizainerių numatytas erdvių ir elementų funkcijas, išvysto alternatyvius naudojimosi jomis scenarijus, steigia naujas vietų reikšmes ir priskiria miesto objektams neoficialius pavadinimus.

Kūniškos interpretacijos pavyzdys: fontanas Europos aikštėje “sufleruoja” kelis naudojimosi šia vieta scenarijus, vieną iš kurių įgyvendina vaikai, bėgiodami aplink fontaną ar gaudydami vienas kitą. Šiuos veiksmus “kviečia” pati fontano forma.

Savo ruožtu miesto erdvių organizavimas ir miesto objektai formuoja miestelėnų choreografiją: daro įtaką judėjimo trajektorijoms ir ritmui, žvilgsnių ir gestų dinamikai. Siekdami kuo greičiau “prašokti” nemielą objektą, miestelėnai pagreitina tempą, nuleidžia galvą, stengdamiesi į jį nežiūrėti – arba spontaniškai ima koreguoti įprastus maršrutus. Ir atvirkščiai – kartais vienas nedidelis elementas virsta nauju traukos centru.

Vietos atvirumas skirtingiems naudojimosi scenarijams yra svarbi jos gyvybingumo sąlyga. Tik atsiradusi, “Stebuklo” plytelė vienus praevius inspiravo šokinėti, kitus – suktis aplink savo ašį. Pastaroji kūniška interpretacija pasirodė gyvybingesnė. Tačiau poros taiko kitokią naudojimosi šia vieta choreografiją, nei individualūs “norų užsakovai”. Nusistovėję ritualai nuolat modifikuojami priklausomai nuo situacijos.

Žaismingos intervencijos ir naujieji miesto ritualai yra vienas būdų “prijaukinti” naujas ir “atgaivinti” apleistas viešąsias erdves. Miesto erdvės praranda gyvybingumą dėl įvairių priežasčių: tai gali būti nesėkminga kaimynystė su prekybos centru (“suryjančiu” žmonių srautus) arba rekonstrukcija, panaikinusi nusistovėjusius laisvalaikio scenarijus.

Miesto ritualas – tai periodiškai atkartojamas ir kolektyviai palaikomas veiksmas, kuris dažniausiai yra susijęs su tam tikra vieta. Kaip pavyzdį pasitelkime paplitusį “meilės spynų” ritualą, kuro pėdsakus galima aptikti daugelyje pasaulio miestų. Įdomu tai, kad daugelį metų “laisvi nuo spynų” tiltai “apauga” jomis per kelis mėnesius nuo pirmųjų spynų atsiradimo. Praeiviai nuolat dalyvauja netiesioginėje komunikacijoje: jie “nuskaito” kitų miestelėnų paliktus ženklus ir pasitaikius progai palieka žinutę (spynos pavidalu) apie savo meilės istoriją. Viešoje erdvėje paliktos žinutė dažniausiai virsta dialogu.

Kiekvienas “erdvės vartotojas” yra kūrybingas: jis turi galimybę modifikuoti objektų reikšmes. Šiam kasdieniam kūrybingumui pasireikšti reikalingos sąlygos; viena jų yra padrąsinantis viešųjų erdvių atvirumas aktyvioms miestelėnų interpretacijoms”.

• Už kadrus – didelis ačiū Juliui N.
• J.Lavrinec (2012) Kūrybinės erdvės: judėjimas, komunikacija, žaidimas / Сreative spaces: movement, communication, play // “Vieno muziejaus istorija. I dalis”. Vilnius: Modernaus meno centras, 2012, p. 42-47

“The History of the Museum. Part I” presents the results of the 2010-2011 Modern Art Center Architectural Concept Competition, accompanied with the papers on the role and models of art museums as wel as some anthopological reflections on the scenarios of use of public spaces.

Viešųjų erdvių transformacijos, kaip ir daugelis kitų pokyčių mieste, reikalauja dialogo su miesto bendruomenėmis, kasdien besinaudojančiomis šiomis erdvėmis. Tačiau dažniausiai kone vienintelis savivaldybės ir nekilnojamo turto vystytojų komunikacijos su miestiečiais būdas yra informacinis stendas su iškabintais planais, vaizduojančiais jau neišvengiamus viešųjų erdvų pokyčius. Be to, Lietuvoje viešųjų erdvių peripetijos retai tampa sistemiškos refleksijos ir viešų diskusijų objektu (nors archfondo pokalbiai šiuos ledus laužia). Informacinis badas ir nesusiformavusi viešų debatų tradicija palaiko miestiečių pasyvumą savo miesto atžvilgiu.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Modernaus meno centro išleista studija “Vieno muziejaus istorija. I Dalis” atlieka iš karto kelias funkcijas. Tai yra proga susipažinti su Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos konkurso dokumentacija (konkurso finalininkų darbais) – o juk galimybė prasibrauti į architektų virtuvę mūsų skaitytojui pasitaiko nedažnai. Tai ir pasiūlymas aptarti šiuolaikinių meno muziejų funkcijas bei sąveikas su miestu – ir pabandyti suformuluoti muziejų patrauklumo kriterijus remiantis savo, kaip muziejų lankytojų, patirtimi.

Tačiau “Vieno muziejaus istorija” įdomi ne tik savo turiniu (nors konkursinių darbų bei architektų, menotyrininkų ir antropologų straipsnių derinys atrodo produktyvus formatas), bet ir kaip atviras dialoginis gestas: mat Modernaus meno centro pastato dar nėra, ir ši aplinkybė turėtų kutenti miestiečių vaizduotę. “Vieno muziejaus istorija” provokuoja miesto gyventojus įdėmiau pažvelgti į dešinį Neries krantą ir skatina formuluoti savo poziciją miesto pokyčių atžvilgiu.

O dar šis leidinys gali priversti smalsauti, kodėl radikalių viešųjų erdvių pertvarkymų / rekonstrukcijų iniciatoriai neišleidžia analogiškų studijų, skirtų Lukiškių aikštei arba Sereikiškių parkui, ir kitiems architektūriniams objektams. Norėtųsi tikėti, kad Modernaus meno centro pademonstruotas pavyzdys paskatins tokio pobūdžio leidinių pasirodimą.

photo: Julius Narkūnas

“Vieno muziejaus istorija. I dalis”. Vilnius: Modernaus meno centras, 2012
Turinys:
• Danguolė Butkienė. Leidėjos žodis.
• Audrys Karalius “Kultūrinis erdvės įdarbinimas. Miestas. Muziejus. Architektūra.” (7md)
• Eglė Juocevičiūtė “Atvira, prieštaringa ir atsižvelgianti muziejaus erdvė” (7md)
• Pippo Ciorra “Nėra pastato, nėra veiksmo? Būsimoji muziejų karta”.
• Beata Elwich Lankelis “”Neliečiamojo” meno muziejus”.
• Jekaterina Lavrinec “Kūrybinės erdvės: judėjimas, komunikacija, žaidimas”.
• Architektūrinio konkurso finalininkų darbai.

Knygą galima įsigyti Nacionalinės dailės galerijos knygyne,
Knygyne “Humanitas” (Dominikonų gatvėje),
portaluose: artbooks.lt, knygos.lt

Related:
Knygos mieste

Some time ago we interviewed a street artist from St.Petersburg, agon_noga, who posts laconic messages on the streets, using urban contexts for communication with passers-by. In his interview he stressed the importance of the font he uses for his messages. Recently “The Independent” has introduced Scottish street artist Robert Montgomery (who is trained at Edinburgh College of Art). He is known for posting elegant verses over advertisements, but also he works with LED light panels. Here is an interview with Robert Montgomery, who recognizes the influence of the Situationists on his works.

Kadaise kalbinome gatvės menininką agon_noga, kuris skelbė Peterburgo gatvėse lakoniškas žinutes. Jis teikė išskirtinę reikšmę naudojamam šriftui, o pačias žinutes sėkmingai įpindavo į miesto kontekstus. Prieš kurį laiką laikraštyje “The Independent” buvo paskelbtas interviu su menininku iš Škotijos, kuris kuria poetiškas žinutes ant reklamos stendų. Jo vardas Robert Montgomery, js baigė Edinburgo menų koledžą ir nelaiko savęs gatvės menininku, užtat pripažįsta situacinistų įtaką savo darbams. Savo žinutėms kurti jis naudoja ir Led lemputes, ir galima tikėtis, kad eksperimentuos ir su kitomis medijomis. Interviu rasite čia, o pilną menininko darbų kolekciją surasite jo puslapyje.

Related tactics & topics: street messages by agon_noga, graffiti workshop: how to develop a character and how to use creatively urban elements and surface for communication with passers-by;

street art by agon_noga

episodes and materials from graffiti workshop (Goethe-Institut Vilnius, Graffiti.lt)

Sometimes photography is a pretext to create autonomic scenography or to arrange series of urban interventions. In 1963 Melvin Sokolsky created his “Bubble” photo series for “Harper’s Bazaar”. According to the photographer, a source of his inspiration for “Bubble” series was an image of a couple in a bubble from the painting “The Garden of Earthly Delights” (1500) by Hieronymus Bosch. Another source for his artworks is Surrealist art, and his motto is “I’m only interested in photography as a tool for exploring and visualizing psychological and emotional conditions”.

Kartais mados fotografija tampa pretekstu sukurti naujus sceninius objektus arba inicijuoti seriją miesto intervencijų. Melvin Sokolsky (g. 1938) – vienas sėkmingiausių komercinių fotografų, savamokslis, bendradarbiaujantis su geriausiais mados žurnalais. 1963 metais žurnale “Harper’s Bazaar” buvo paskelbta nuotraukų serija “Burbulas”, kuri tapo šio fotografo vizitine kortele. Anot Melvino Sokolskio, jį įkvėpė Jeronimo Boscho paveiksle “Žemiškų malonumų sodas” aptikta įsimylėjėlių porelė burbule.

Savaime suprantama, prie siurrealistinio efekto kūrimo prisidėjo ir retušavimas (ir modelių drąsa) — realybėje konstrukcija atrodė taip:

Related posts: Fashion photography: Grace Coddington meets Brassai, Brassai meets Toulouse-Lautrec.

In April NECE workshop dedicated to WEB 2.0 tools in citizenship education took place in Brno. We presented our concept of Web_0, there. Bringing online communication tools to the street, we seek to revise the concept of “social media”, proposing a wider understanding of what the media is. It is usual to reduce the notion of “social media” to the internet communication channels, but what is excluded then is a wide range of communication forms, which are being kept up by those groups of citizens, who do not use internet actively. We provide citizens with easy-to-use communication tools, combining traditional forms with Web 2.0 applications. As a playful street installation, “Web_0″ tools revitalize a public space, proposing scenarios for interaction to the passers-by. Here comes a report on what we learned at NECE session.

Šių metų NECE (Networking European Citizenship Education) dirbtuvės buvo skirtos WEB 2.0 įrankių taikymo perspektyvoms pilietinio ugdymo veikloje. Dirbtuvių, vykusių antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno metu pristatėme Gatvės Blogą (WEB 0) projektą. Mums atrodo, kad tokie žaismingi projektai – gera proga peržiūrėti “socialinių medijų” koncepciją. Juk svaigstant dėl WEB 2.0 galimybių, pamirštama apie tas miestelėnų grupes, kurios aktyviai naudojasi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis (pvz. rašteliai laiptinėse). Be to, vis aiškiau pasigirsta skeptikų balsai: revoliucijos ir protesto akcijos, kaip pilietiškumo apreiškimo formos, gimsta ne internete. Nors kai kas linkęs vadinti sukilimus Tunise ir Egipte “facebook’o arba twitter’io revoliucijomis”, pasirodo, patys protestų dalyviai informaciją skleidė, remdamiesi tradicinėmis komunikacijos priemonėmis, iš lūpų į lūpas.

Jausmas, kad atliekame slaptą atkalbėjimo nuo kraustymosi į internetą misiją neapleido iki pat World Cafe sesijos. Word Cafe – tai diskusijų ir nuomonių apsikeitimo žaidimas, padedantis konferencijų dalyviams geriau pažinti kitus. 8-12 žmonių grupėse užduodami 3 diskusiniai klausimai: 1. susijęs su dalyvių patirtimi, 2. atskleidžiantis požiūrį į konferencijos objektą ir 3. kas jiems aktualu, kokiam klausimui-aspektui turėtų būti teikiamas išskirtinis dėmesys.

Kiekvienam klausimui skelbiamos 20 min diskusijos grupėse, po kurių kiekvienas užrašo savo trumpas tezes ant spalvoto popieriaus lapo (kiekvienam klausimui – skirtinga spalva), prisega ant lentos ir pakeičia grupę. Vaizdas po diskusijos primena patį Gatvės Blogą – daug skirtingų lapelių su skirtingais raštais užrašytais šūkiais, sakiniais, tezėmis ir punktais. Va taip:

Mūsų dirbtuvių sesija vadinosi “WEB 2.0, kaip įrankis inovacijoms kurti” (“Web 2.0 as Innovative Toolbox”). Jos dalyviai sutelkė dėmesį į klausimą, kokias naujas galimybes pilietiškumui suteikia žiniatinklis, (ir ar išvis suteikia)? Kaip kintanti dalyvavimo kultūra prisitaiko prie naujai keliamų komunikacijos reikalavimų? Kas yra internetinio pilietiškumo adresatas? Su kokiais įššūkiais susiduria pilietiškumo ugdymas internete?

Medijų teorija, kaip įprasta, stipriai atsilieka nuo praktinių įgūdžių: tai pademonstravo įžanginis sesijos pranešimas apie nemokamų interneto įrankių (twitterių, flickr’ų, google ir tt.) taikymą.

Iš pristatytų projektų labiausiai įsiminė latvės Lindos Jakobsonės prezentaciją apie gudrasgalvas.lv. Šis projektas “ištraukia” kandidatus į vyriausybę į tinklą, kur jie priversti atsakinėti į rinkėjų klausimus ir dalyvauti apklausose. Anot projekto rengėjų, tai savotiškas kandidatų į vyriausybę wikileaks’as. Nors aišku, kad jis gali būt naudojamas ir kaip galingas PR-kanalas: naudojant šį WEB 2.0 įrankį galima pakelti savo reitingą ir išlošti papildomų balsų. Nuskambėjo frazė, kad “politikai bijo WEB 2.0″. Vien dėl to, kad bet kada gali išlįsti kokia nors yla ar medinė Pinokio nosis.

Patys, aišku, kalbėjome apie gatvės, kaip socialinio tinklo, potencialą – apie kurį neretai užmirštama, svaigstant dėl internetinių socialinių tinklų galimybių. Tuo tarpu mūsų eksperimentai su “Gatvės blogu” parodė, jog komunikacijos įrankiai, kurie įrengiami viešoje erdvėje, yra pajėgūs suburti laikinas miestelėnų bendruomenes, o taip pat gali būti naudingi, sprendžiant lokalių bendruomenių (local communities) problemas. Tokio tipo įrankiai permąsto tradicines komunikacijos formas ir suaktyvina miestelėnų dalyvavimą viešoje erdvėje.

Beje, grįžę iš Čekijos, aptikome, kad “Gatvės blogas” dingo iš “Fluxus Ministerijos” rūsio, kur jį laikome žiemą. Būtų neblogai, kad grąžintų, nors jau pradėjome kurti naują “Gatvės blogo” versiją.

Other reports: NECE: creativity in the city | kūrybingumas mieste
Project fact sheet: WEB_0: bringing online communication tools to the street (bpb.de)

Several years ago Channel 4 encouraged citizens to vote against the ugliest buildings in UK cities, which they want to demolish and replace. If this vote would take place in Paris in 1889, it would be the Eiffel Tower that would be listed for demolition. But step by step the tower was “tamed” by photographers, who have explored new perspectives of this construction, moreover, the tower itself proposed a new perspective on the city.

Kertesz and Brassai at the appartment of Gustave Eiffel – 1929

2005 m. Channel 4 pasiūlė Jungtinės Karalystės gyventojams išrinkti pastatus, kuriuos jie norėtų sunaikinti. Gyventojai prieš nemylimas konstrukcijas balsavo labai aktyviai. Jeigu šis balsavimas būtų įvykęs 1889 m. Paryžuje, į naikintinų pastatų sąrašą būtų patekęs ir Eifelio bokštas. Turbūt teko girdėti įvairiems rašytojams priskiriamą frazę apie tai, kad geriau leisti laiką Eifelio bokšte – tik tada jo nematai. Tačiau fotografų pastangomis Eifelio bokštas palaipsniui buvo “prijaukintas”: jų atrasti intriguojantys konstrukcijų rakursai tapo tiražuojamais vaizdais. Be to, Efelio bokšto apžvalgos aikštelės siūlo naują žvilgsnio į Paryžiaus perspektyvą, kuri savaime yra vertinga.

André Kertész – Shadows of the Eiffel Tower, 1926

Frank Horvat – Shoe and Eiffel Tower, 1974

Marc Riboud – Eiffel Tower

André Kertész – The Eiffel Tower, Paris, 1933

Richard Avedon – Marc Chagall, 1959

Erwitt – 100th Anniversary of the Eiffel Tower, 1989

The Eiffel tower, time lapse, 1887-1889

Other urban elements: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • Love • urban typography | miesto tipografija • passers-by | praeiviai

Brassai (Gyula Halász) is a master of street photography, who revealed the night life of Paris in his photo series. Night streets and habitués of cabarets was one of his favourite themes, which was also dear to such (post)impressionists as Toulouse-Lautrec. Grace Coddington, a creative drector for U.S. “Vogue”, who arranged plenty of fashion photo session collaborating with such photographers as Annie Leibowitz and Craig Mcdean, was inspired by Brassai photography in creating “Paris, Je T’aime” photoshoot in collaboration with Steven Meisel. The working process could be seen at the documentary “The September Issue” (2oo9), which is devoted to the creative kitchen of the American “Vogue”.

Amerikietiško “Vogue” kūrybinė direktorė Grace Coddington yra daugelio originalių mados fotografijos serijų stilistė, pati kadaise dirbusi modeliu. Ji bendradarbiauja su tokiais fotografais kaip Annie Leibowitz ir Craig Mcdean, o idėjas atranda literatūroje ir senų fotografijos meistrų darbuose. Turbūt daugelis prsimena “Alisai Stebuklų šalyje” skirtą foto sesiją, kurioje kartu su Natalia Vodianova dalyvavo įtakingiausi dizaineriai, tokie kaip Karl Lagerfeld, John Galliano, Marc Jacobs ir kiti (arba prisimena epizodus iš sesijos “Meduolių namelio” motyvaus, iš dokumentinio filmo “The September Issue”, 2oo9).

Kartu su fotografu Steven Meisel Grace Coddington surengė fotosesiją “Paris, Je T’aime”, kuri įdomi kaip fotografijos klasikos interpretacijos atvejis. Pasak G. Coddington, Paryžiaus kavinių atmosfera ir 20 a. pradžios dvasia, kuri persmelkia šią foto seriją, buvo įkvėpta fotografijos klasiko Brassaï darbais.

Brassaï (tikrasis vardas Gyula Halász) žinomas pirmiausiai kaip naktinio miesto ir jo personažų fotografas. Jaunystėje jis studijavo tapybą ir skulptūrą, dirbo žurnalistu. Pirmuosius savo padarytus foto kadrus jis naudojo kaip savo straipsnių iliustracijas. Jo fotografijos patarėju tapo vos penkeriais metais vyresnis André Kertész, dar vienas išeivis iš Vengrijos, kuris persikėlė į Paryžių ir tapo garsiu miesto fotografu.

Brassai, Girl Playing Snooker, Montmartre, 1933 / André Kertész, Kiki de Montparnasse, Paris 1927

Brassai, Avenue de l’Observatoire, Paris 1934

Savo pirmąjį naktinio miesto nuotraukų albumą, “Naktinis Paryžus”, Brassai paskelbė 1933 metais, ir tik praėjus keturiasdešimčiai metų, pasirodė jo kitas albumas “The Secret Paris of the 30’s” (1976), skirtas naktinio Paryžiaus personažams – kabare lankytojams, prostitutėms, suteneriams, porelėms tamsiose miesto gatvėse.

Ieškant tiek Brassai sukurtų naktinių gyventojų portretų ištakų, tiek Coddington įkvėpimo šaltinio, į galvą ateina post-impresionistų, ypač Hendi de Toulouse-Lautrec (1864-1901) paveikslus. Paryžiaus kabare šokėjos, aktoriai ir lankytojai buvo viena iš dominuojančių temų šio dailininko kūryboje:

Henri de Toulouse Lautrec, At the Moulin Rouge, 1892/1895

• Grace Coddington surengtos fotosesijos, kurios fragmentai buvo rodomi dokumentiniame filme “The September Issue” (2oo9), rezultatas;
• Keli kadrai iš fotosesijos “Genzel & Grete” (Grace Coddington kartu su Annie Leibovitz);
• bonus ieškantiems paprastesnių mados fotosesijos scenarijų: Gavin Rea

Rafael Lozano creates interactive objects and works with public places, that’s why his works are so interesting to us.
.
Graikija V a.pr.Kr. Du tapytojai – Zeuxis ir Parrhasius – varžosi, kas iš jų nutapys realistiškesnį paveikslą. Zeuxis savo paveiksle vynuoges nutapo taip tikroviškai, kad prie jų skrenda paukščiai ir mėgina lesti drobės paviršių. Patikėjęs savo pergale, jis atsisuko į Parrhasijaus drobę ir priėjęs, pamėgino atitraukti užuolaidą, kad geriau įsižiūrėtų į priešininko darbą. Tačiau tai buvo ne užuolaida, o paveikslas, kuriame buvo pavaizduotos užuolaidos. Kadangi šis paveikslas numato tokį žiūrovo elgesį ir įtraukia į jo suvokimą, jį (paveikslą) galima laikyti pirmu interaktyvaus meno kūriniu.

Interaktyvus – tai reaguojantis, atsakantis į tam tikrus aplinkos impulsus, meno darbas.
Po 1960-ųjų, atsiradus kompiuteriams, elektroninėms ir informacinėms technologijoms stipriai išsiplėtė interaktyvaus meno galimybių ribos. Jutikliai, projektoriai, programos ir net robotai, tapo neatsiejama interaktyvių instaliacijų dalimi.

Kaip veikia šiuolaikinės digital ar electronic art instaliacijos? Elektroniniai prietaisai fiksuoja judesius, verčia juos į signalus, kurie čia pat tampa žiūrovo veiksmų projekcijomis, leidžia pasijusti kūrinio “pilotu”.

R.Lazano-Hemmer “Under Scan” [2007] via urban-projection.com

Nuostabos nekelia tai, jog vieno iš žymiausių interaktyvaus meno atstovų Rafael Lozano-Hemmer instaliacijose žiūrovai tampa kūrinio ašimi. Jo paties žodžiais: “galerijose kabantys paveikslai įkvepia žiūrovą, o mano kūriniai – atvirkščiai – semiasi įkvėpimo iš žiūrovų.”
Mus žavi tai, kaip šis menininkas dirba su miesto erdvėmis ir architektūros objektais.
Jo kūrinio dalimi tampa žiūrovo pulsas, jo balsas, šešėlis, prisilietimas ir net kūno padėtis interaktyvaus objekto atžvilgiu.

Rafael Lozano gimė 1967 Meksikoje, būdamas šešerių su šeima persikėlė į Kanadą, Monrealyje studijavo fizikinę chemiją. Šiuo metu gyvena ir kuria Madride.

Žemiau tik keletas jo darbų. Visi jie puikiai aprašyti nufilmuoti ir sudėti jo puslapyje Loranzo-Hemmer.com:

Niekada nepasijutote meno objektais vaikščiodami po Šiuolaikinio Meno Centrą ?


“Eye Contact” priėję prie šio ekrano, savo šešėliu suaktyvinate langelius. Čia esantys žmonės atsistoja ir pradeda žiūrėti į jus.

Instaliacija “Body Movies” buvo instaliuota skirtingų miestų aikštėse (šiame video – Roterdamas). Ant fasado projektuojamos žmonių fotografijos iš skirtingų miestų, užliejamos ryškia šviesa taip, kad praeivio šešėlis sugeba išryškinti už jo esančius žmonės. Tokiu būdu žiūrovai savo šešėliais gali parodyti kitų žmonių portretus:

Šiais metais Santa-Monikoje Rafael Lozano pristatė “Sandbox“. Šis darbas primena žaidimą smėlio dėžėje, tik šį kartą žiūrovas tampa žaislu didelės projekcijos ant smėlio plote.

Šiuo metu, jo parodoje “Recorders” (Mančesterio galerijoje) pristatomi du nauji darbai.

We have just returned from Trieste (Italy), where a big conference “Cities and Urban Spaces: Chances for Cultural and Citizenship Education“, organized by NECE, took place. The projects, presented on the conference by urban activists and lections by key speakers Charles Landry, Phil Wood and Paul Scheffer were very inspiring for us, as they provided new perspectives for evaluating the importance of our creative activites in the city. Our creative group has presented “Bubble the City” project there as a case of intensive citizens participation in urban culture all around Lithuania, which transformed the urban space into a playground for creative activities. In the post below we are going to present to Lithuanian readers some of the projects in urban activism, which were discussed during the conference.

Trieste: city in the city (photo by Julius Narkūnas)

Laimikis.lt jau ne pirmą kartą dalyvauja NECE (Networking European Citizenship Education) organizuojamuose renginiuose. Šį kartą buvome pakvieti į NECE organizuotą konferenciją “Cities and Urban Spaces: Chances for Cultural and Citizenship Education” Trieste (Italija). Konferencija subūrė aktyvistus, inicijuojančius kūrybines veiklas Europos miestuose, o taip pat teoretikus ir ekspertus, plėtojančius pilietinio dayvavimo ir kūrybingumo temas – tarp kurių buvo tokios žvaigždės kaip Charles Landry ir jo kolega Phil Wood, kurių knygos senai okupavo mūsų darbo stalus.

Konferencijos dalyje “Performing Arts and Culture in the City” pristatėme “Burbuliatoriaus” projektą, kuris inspiravo intensyvią diskusiją apie tai, kaip tokio tipo iniciatyvos keičia pilietinį sąmoningumą ir prisideda prie aktualių miesto problemų sprendimo. Lietuvos miestų gyventojų aktyvus dalyvavimas “Burbuliatoriaus” sklaidoje konferencijos dalyviams iš įvairių Europos miestų pasirodė labai įkvepiantis, o teigiami Europos ekspertų, vykdančių kūrybinius ir švietimo projektus įvertinimai davė gerų paskatų ir motyvacijos tęsti savo kūrybines veiklas miestuose.

Episodes from Burbuliatorius, a regular urban event in Lithuanian cities and abroad

Charles Landry – prieš dvidešimt metų suformulavęs kūrybinio miesto idėją ir išleido seriją šiai temai skirtų knygų (“The Creative City”, “The Art Of City Making” ir, kartu su Phil Woods, “Intercultural City”), kuriomis apsiginkluoja miestų novatoriai. Savo įvade į konferenciją (“Miestų ateitis ir kūrybinio piliečių potencialo mobilizavimas”) Landry analizavo Dubajaus, kaip miesto, skirto tik išoriniam įspūdžiui sukelti ir investuotojų interesams tenkinti, problemas. Dažna miesto projektuotojų problema yra ta, kad jie nesiorientuoja į emocinį projektuojamų erdvių turinį. “Miestui reikia meilės“, – teigia Landry.

Biurokratinis kūrybingumas. Šią koncepciją Landry ėmė vystyti, dirbdamas su įvairių miestų valdžios atstovais, ir ruošiasi skirti jai savo naująją knygą. Nors įstatymai ir pagal juos veikiantis “aparatas” neretai įsivaizduojami kaip barjeras, kurį tenka įveikti norint įgyvendinti kūrybinį projektą mieste, Landry tikina, kad ir čia esama kūrybiškai ir novatoriškai mąstančių žmonių. Kūrybines veiklas plėtojančių žmonių tikslas – mokėti surasti bendrą kalbą su biurokratais. Bet turbūt ir biurokratams galima pasiūlyti rinkinį taktikų, kurios leistų lanksčiau dirbti burokratinėje sistemoje?

Charles Landry: “Creative Bureaucracy”
from Mars Horodyski on Vimeo.

Richard Reynolds – knygos “Guerilla Gardening” autorius, architektas, dirbantis reklamos srityje, oponavo Landry: “kurti miestą, kuriame būtų daugiau meilės, įmanoma tik pažeidžiant įstatymus”. Siūlome paskaityti interviu, kuriame R.Reynolds prisistato kaip “gėlininkas teroristas”. O žemiau rasite smagų detektyvinį reportažą apie partizaninę sodininkystę:

Andrew Stuck iš organizacijos “Rethinking cities” pasakojo apie miesto kuravimo veiklos ypatumus Didžiojoje Britanijoje, kol mes vaikščiojome po nuostabų Triestes senamiestį. Buvo proga palyginti “Laimikio” veiklą Vilniuje su “miesto kuravimo” projektais, vykdomais Londone, ir įsitikinti, kad turime daug bendrų atskaitos taškų. Miesto kuratoriai kombinuoja praktines ir teorines prieigas, siekdami pagerinti miesto gyvenimą – ir tam inicijuoja alternatyvias miestiečių dalyvavimo formas, pvz. žaidimus. Tik grįžę sužinojome, kad Andrew – originalaus projekto “Talking Walking” inspiratorius ir interviu su “vaikštūnais” autorius.

Phil Wood, knygos “Intercultural city” bendraautorius ir ilgametis Landry kolega, savo pranešime siūlė pažvelgti į miesto kūrybinį potencialą pro migrantų problemų prizmę. Pagrindinė jo prezentacijos tezė – miestų uždarumas, kuris virsta socialinės atskirties problema, pažaboja miesto kūrybinį potencialą. Tik užtikrinant skirtingų grupių dalyvavimą miesto gyvenime išrandami inovatyvūs miesto problemų sprendimai, ir ne tik partizaniniame lygmenyje. Tarp Phil Wood’o pateiktų pavyzdžių buvo emigrantų grupių ir dizainerių bendradarbiavimo atvejis, kai dizaineriai parinkdavo vizualinę išraišką emigrantų, atvykusių į Vokietijos miestus, gyvenimo istorijoms. Plačiau: Migrantas.org.

Trieste: artistic motobike (photo by Julius Narkūnas)

Working on scenarios of reviltalization of some public spaces we find more and more interesting cases of successfull reorganization of vaious spaces by building community friendly environment. One of these cases i Umpqua bank.

Prisiekiu Markso barzda, niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors Laimikyje šlovinsiu banką. Bet pastaruoju metu mūsų komandai vis dažniau tenka dirbti ne tik su atviromis miesto erdvėmis, kuriant ir įgyvendinant jų atgaivinimo scenarijus, bet ir su tokiomis viešomis erdvėmis kaip bibliotekos ir kavinės. Todėl į akiratį patenka vis daugiau skirtingų erdvių reinterpretacijos atvejų. Vienas iš jų – “Umpqua” bankas, kuris jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą, tarp kurių yra prieš dvejus metus laimėtas auksas dizaino apdovanojimuose “IDEAS” (“2008 International Design Excellence Awards”).

Bankas “South Umpqua State Bank” aptarnauja mažus miestelius Oregono valstijoje (JAV). Gyvenimas mažuose miesteliuose turi savo ypatumus, iš kurių pagrindinis yra bendruomenių sutelktumas: miestelėnai pažįsta vieni kitus, kartu praleidžia nemažai laiko ir dalį sprendimų priima tardamiesi su kitais bendruomenės nariais. Todėl siekiant pritraukti klientus ir užtikrinti jų lojalumą, buvo nuspręsta reorganizuoti banko erdvę taip, kad ji manifestuotų dėmesį miesto bendruomenės poreikiams.

“Sulėtinta” erdvė

Dažniausiai didelė dalis klientams skirtos banko erdvės yra ne kas kita kaip laukimo salė. Klientų bendravimas tarpusavyje nėra skatinamas, papildomos veiklos nėra siūlomos, kiekvienas laukia savo eilės pas specialistą, savaip stumdamas laiką. Toks erdvės organizavimo ir aptarnavimo modelis priimtinas skubantiems didmiesčių gyventojams.

“Umpqua” banko dizainą kuriantys specialistai iš “Ziba Design” vadovaujasi populiaria sulėtinto laiko idėja bei teze, kad patyrimas nutinka tarpinėse erdvėse (pavyzdžiui, laukimui, o ne veiksmui skirtose erdvėse). Reorganizavus šias tarpines erdves, galima sukurti naujus miestiečių traukos centrus. Pagal sumanymą, banko erdvė turėjo tapti atvira ir kviečiančia praleisti joje daugiau laiko (tai tas retas atvejis, kai atvirumo idėja yra nuosekliai įgyvendinama, atveriant banko duris klientų augintiniams ir vykdant vaikų iš socialiai jautrių grupių maitinimo programą). Bankas turėjo virsti vieta, kur su malonumu užsuka ir dar banko klientais netapę miestelėnai.

“Umpqua” banko centrinės būstinės ir filialų erdvė buvo organizuota kaip vieta, skirta neformaliems susitikimams, kur galima gerai praleisti laiką ir susipažinti su miestelio naujienomis. Iš pirmo žvilgsnio banko salė primena kavinę, dizaino parduotuvę, muzikos parduotuvę, klubą – tik ne banką. Čia pat galima paragauti Umpqua kavos su ledais, perklausyti vietinių muzikantų įrašus, perskaityti šviežius vietinius laikraščius ir žurnalus – ir ant to paties staliuko rasti kelis bukletus, skirtus banko teikiamoms paslaugoms.

Banko reogranizavimo iniciatoriai prisipažįsta, kad kurį laiką stebėjo, kaip organizuojamas klientų aptarnavimas geriausiose parduotuvėse ir viešbučiuose. Buvo nuspręsta pervadinti banko filialus į “parduotuves”. Tačiau tai nebuvo vien formalus pavadinimo pakeitimas: banko skyrių salėse išdėlioti prekystaliai su vietinių meistrų rankdarbiais, vietinių muzikantų kompaktais ir paties banko teikiamos paslaugomis, kiekviena iš kurių pateikiama stilingų daikčiukų pavidalu.

Rankomis – liesti!

Patraukliai įforminta banko paslauga, kurią galima paliesti, gali būti nupirkta kur kas greičiau nei abstraktūs pasiūlymai. Masinis atsigręžimas į virtualiai teikiamas prekes ir paslaugas skatina taktilikos badą (jis gali pasireikšti įvairiomis formomis). Bet taip pat kūniškų kontaktų stoka skatina ieškoti alternatyvaus paslaugų teikimo formato. “Umpqua” banko posūkis prie apčiuopiamų daiktų yra nebloga atsvara “suvirtualėjusiems” santykiams tarp banko ir klientų.

Pavyzdžiui, iš pradžių lankytojams demonstruojamos banko kortelės, ir tada lankytojas gali susimąstyti, ar jam neatsidarius sąskaitos šiame banke.

Bendruomenė ir veiklos

Bankas ne tik apsiima vietinių muzikantų ir amatininkų kūrinių platinimu – bet, atrodo, pasirūpina jų tinkamu įforminimu. Pasibaigus darbo dienai, banko erdvė naudojama kaip salė įvairiems bendruomenės renginiams. Vakarais banko filialai tampa jaunų muzikantų koncertų ir parodų erdve, taip pat čia vyksta kolektyvinės kino peržiūros (su įvairių filialų programa galima susipažinti čia).

Kiekvieno filialo vadybininkas pats sprendžia, kaip panaudoti banko erdvę miestelio bendruomenės interesams. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių viename iš “Umpqua” banko skyrių įvyko jaunų menininkų paroda, apie kurią sužinojau iš parodos dalyvių blogų. Bankas tapo kūrybingų žmonių traukos centru, o taip pat siūlo mažų miestelių problemos “čia nieko nevykstą” sprendimą.

Idėja atsigręžti į mažų miestelių bendruomenę koncepcija atkūria tradicinį, bet užmirštą miestelių bankų, kiap informacinių centrų, vaidmenį.

Akcijos:

“Skirtingų bankų finansiniai produktai yra beveik vienodi. Viskas priklauso nuo to, kaip jie pateikiami ir kokį įspūdį palieka jūsų klientams, partneriams ir konkurentams”, – tvirtina “Umpqua” banko direktorius ir permainų iniciatorius Ray Davis.

Vienas iš nestandartinių įprastos paslaugos pateikimo pavyzdžių yra didelio atgarsio sulaukusi banko akcija “Lemonaire” (Lemonade + Millionaire). Ieškant žaismingų būdų pademonstruoti savo rūpestį smulkiu verslu, buvo nuspręsta paskatinti ir paremti vaikų verslumą. Užpildę specialias paraiškas pradedantieji verslininkai (iki 13 metų!) buvo aprūpinti prekybai limonadu skirta įranga ir dešimties dolerių kreditu, kurio nereikėjo grąžinti.

Kioskeliai arba lengvi prekystaliai ant ratukų nurodo į vieną iš elementarių smulkaus verslo formų – o taip pat tai yra galimybė papasakoti banko ir verslininkų bendradarbiavimo istoriją iš naujos perspektyvos. Po kurio laiko sužavėti tėvai ėmė siųsti banko adresu verslaujančių vaikų sėkmės istorijas. Jauniausiu verslininku buvo paskelbtas septynerių metų Jonathan’as:

Ar šios investicijos atnešė nedideliam bankui naudos?
Ekspertai vienareikšmiškai sako: Taip. Bankas sparčiai plečia savo filialų tinklą, jo aktyvai per 14 metų padidėjo 30 kartų, buvo sukūrtas atpažįstamas prekės ženklas. Nuo 2006 bankas virto naujų kompiuterinių technologijų išbandymo poligonu, sudaręs sutartis su Microsoft, Cisco, Intel, Nexus kompanijomis, įkūrė “Inovacijų laboratoriją“.

Daugiau:
• Ziba design
• Daugiau apie Umpqua ir klientų atsiliepimai
• Retail Means Sales at Umpqua Bank (Window in financial services)
• Remember people?

While R. Sennett described a city as “a human settlement in which strangers are likely to meet” and Z. Bauman noticed, that one of the fundamental rules of urban life is a tabu of “talking to strangers”, a photographer R. Renaldi proves, that photo camera is still able to establish warm relations between strangers. Sometimes photo camera seems to be the only communication gadget which encourage the dialogue between passers-by.

Draudimas kalbėti su nepažįstamaisiais yra viena pagrindinių miesto gyvenimo taisyklių. Kadaise sociologas Zygmunt Bauman stebėjosi, kad viešųjų erdvių siūlomi elgesio scenarijai užuot skatindami miestelėnų sąveiką, neutralizuoja bendravimo būtinumą. Leisdami laiką laukimo salėse, prekybos centruose, viešajame transporte, viešbučiuose ir eilėse bankuose palaikome distanciją su aplinkiniais, dažnokai vengdami net akių kontakto.

Richard Renaldi – fotografas, laužantis šį miesto tabu. Jis ne tik susibendrauja su nepažįstamais žmonėmis gatvėse, kavinėse, paplūdimiuose, parkuose, bet siūlo atsitiktiniams praeiviams nusifotografuoti kartu, nevengiant kūniško kontakto. Ši idėja virto foto serija “Touching Strangers“:

Paradoksalu ne tik tai, kad iš visų komunikaciją palengvinančių priemonių ir aplikacijų foto kamera tampa vos ne vieninteliu prietaisu, atveriančiu bendravimo su praeiviu galimybę: pozavimas prieš foto kamerą ne tik suvienija nepažįstamuosius, bet ir suteikia kūniško kontakto galimybę.

Ačiū st. Čhe už šią nuorodą!
Daugiau gerybių gatvės meno, architektūros ir fotografijos temomis,
o taip pat kvietimus dalyvauti jaunų kūrėjų festivaliuose ir forumuose rasite Laimikio facebooke.

Related: Apie praeivius (Verkių Parkas)
Other urban elements @ Laimikis.lt: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • love • urban typography | miesto tipografija