Few years ago we have found Bruce Osborn’s photo series “Oyako”, devoted to parents and children. First photos of this series were taken in 1982, since that time the photo project has turned into a celebration of parents-children relationship, named Oyako Day (the forth Sunday of July). This photo project reminds about the role of photography in bringing family together.

Tęsiant pažintį su antropologiniais foto projektais,
skirtais kasdieniams epizodams ir paprastų žmonių gyvenimo istorijoms,
verta prisiminti ir Tokijuje gyvenančio fotografo Bruce’o Osborn’o seriją “Oyako”.
Japonų kalboje žodis “Oyako” žymi tėvų ir vaikų santykius; tai ir tapo Bruce’o Osborn’o tema.

1982 metais Bruce Osborn gavo užduotį padaryti punk muzikantų portretų seriją. Tomis dienomis kaip tik turėjo gimti jo pirmas vaikas, todėl fotografui natūraliai kilo idėja fotografuoti muzikantus kartu su jų tėvais. Pasak fotografo, pirminis sumanymas ilgainiui virto “gyvenimo projektu”. Šiuo momentu “Oyako” seriją sudaro apie 2ooo tėvų ir vaikų fotoportretų arba šeimų istorijų.

“Oyako” serijoje pasitaiko istorijų apie tai, kaip maža mergaitė,
kurios tėvas – tatuiruočių meistras, ilgą laiką buvo įsitikinus,
kad visi suaugę žmonės turi tatuiruotes – kol kartą jos nenuvedė į viešą pirtį.

apie tai, kad sūnus paveldėjo tėvo profesiją – ir tapo
sushi specialistu. Tėvą, atrodo, graužia abejonės.

apie rock žvaigždę ir jos dukrą-moksleivę.

apie tėvą, tradicinio japonų teatro aktorių Yujiro Nakamura, ir jo dukrą, aktorinio meno studentę.

apie tai, kaip tėvas, zoo-parduotuvės savininkas, sužinojęs,
kad jo dukra tapo porno žvaigždė, ėmė pats rašyti jai scenarijus.

apie dukrą-fotografę ir jos motiną – namų šeimininkę.

arba apie tėvą ir sūnų, budistų vienuolius.

Kadaise viename portale jau pristačiau šią foto seriją,
bet per šį laiką Oyako serija pasipildė naujais foto portretais,
be to, praėjus 28 metams nuo projekto pradžios, Bruce Osborn
ėme pakartotinai fotografuoti kadaise įamžintas tėvų ir vaikų poras:

1988 m. / 1995 m. – tėvas ir dukra, abu menininkai.

1984 m. – tėvas Mitsunari Kida – sumo imtinininkas, ir jo sunus Tsuyoshi Kida, dar ikimokyklinio amžiaus.
2000 m. – tėvas Mitsunari Kida – sumo mitybos restorano savininkas, ir jo sunus – sumo imtinininkas.

1982 m. / 2003 m. – mama Yae Nakano, namų šeimininkė,
ir jos sūnus, punk grupės “Anarchy” muzikantas. Motina
nepraleidžia nei vieno savo sūnaus koncerto.

Nuo 2oo3 m. Bruce Osborn kartu su savo žmona Yoshiko ėmė
organizuoti kasmetines tėvams ir vaikams skirtas foto sesijas, žinomas Oyako Day vardu.
Ilgainiui Oyako Day virto populiaria švente, kurios data – paskutinis liepos mėnesio sekmadienis.

Sužinoti daugiau informacijos apie Oyako day bei pasigrožėti Oyako galerija galite šiame saite. O čia galite pamatyti patį fotografavimosi procesą:

Šis projektas atskleidžia jau beveik pamirštą fotografijos kaip šventės, kuri suburia šeimos narius kartu, vaidmenį. Fotografijos istorikai nurodo, kad dar 20 amžiaus pradžioje neretai buvo fotografuojamasi su jau mirusių artimųjų foto portretais – taip bandant suburti visas šeimos kartas bent nuotraukoje. O ir vėliau, 20 amžiaus pabaigoje fotografavimasis virsdavo pretekstu pabūti kartu. Džiugu, kad šis bendruomeninis fotografijos vaidmuo palaipsniui grįžta ir skaitmeninės fotografijos viešpatavimo laikais – dėka tokių projektų, kaip “Oyako”.

O štai ir pats autorius, Bruce Osborn, kuris yra ir
kitų linksmų foto projektų autorius; apie juos – netrukus:

____________________________________________
Other photo-projects: Anthropological projects :: Exotics Everyday :: Guardinas: Andy Freeberg

Kokiame miesto rajone gyvenate ir kas jame vyksta?
Nemažą gyvenimo dalį praleidžiame “miegamuosiuose rajonuose” – vietose,
kurių bendras pavadinimas skamba kaip diagnozė: čia nėra ką veikti, nebent miegoti.
Tai išvirkštinė miesto pusė, kuri paprastai nedemonstruojama miesto svečiams ir nepasirodo turistiniuose atvirukuose. Tačiau kursuojant įprastu maršrutu “namai – artimiausia maisto prekių parduotuvė – namai”
ir žvilgsniu užkabinant ant suoliukų susėdusias senutes ir paauglių grupeles, kartais aplanko įtarimas, kad gyvenimas “miegamuosiuose rajonuose” galėtų vystytis pagal kitą scenarijų, o miesto periferijos gali tapti vietinių gyventojų ir turistų traukos centru.

Todėl su džiaugsmu pristatome BEEpart iniciatyvas, kurios žada susprogdinti Pilaitės rajono snaudulį. Išvertus, BEEpart turi kelias reikšmes: „būk dalimi“, „bičių menas“ arba „talka“; tad pavadinimas atspindi atviros kūrybinės platformos idėją.

BEEpart jau surengė kelias instaliacijas Pilaitėje. Viena iš jų, “Jonvabaliai”, praplėtė festivalio “Tebūnie naktis 2010″ žemėlapį, siūlydama festivalio svečiams naują maršrutą. Tačiau tai yra tik nedidelė dalis BEEpart sumanymo. Pilaitėje pasirodančios meninės instaliacijos žymi būsimą kūrybinių dirbtuvių vietą:

Instaliacija “Vėjo burnos”

Instaliacija “Vėjo burnos”

Instaliacija “Jonvabaliai” festivalyje “Tebūnie naktis” (2o1o)

Instaliacija “Jonvabaliai” festivalyje “Tebūnie naktis” (2o1o)

Pasak BEEpart idėjinio vado Andriaus Ciplijausko, “Vilniuje visos pramogos ir renginiai koncentruojasi miesto senamiestyje, todėl yra jaučiamas didelis poreikis turėti lokalų, atraktyvų kultūrinį centriuką, kuris be kultūrinės veiklos dar atliks ir šviečiamąją veiklą ekologijos tema”.

Šiuo metu baigama projektuoti kūrybinių dirbtuvių erdvę Pilaitėje, kuriai įrengti buvo gautas leidimas. Vieta: akligatvis šalia senojo Pilaitės kelio. Ši erdvė turėtų tapti atvira kūrybine platforma, kurioje visus metus būtų rengiami mokymai, dirbtuvės ir panašios veiklos.

Kultūrinio centro pastato vizija buvo plėtojama dirbtuvėse, kurioms vietą suteikė Kultflux (dar viena platforma Vilniuje, kuri verta dėmesio bei palaikymo). Pagal sumanymą, laikinas kultūrinio centro pastatas savaime turi tapti traukos elementu. Štai pora pavyzdžių, į kuriuos orientavosi dirbtuvių dalyviai ir pastato kontūrai:

Andrius Ciplijauskas komentuoja: “jau metus tarptautinės komandos projektuojamas pastatas išsiskirs savo netipišku dizainu, kitokia erdvės pajauta, bei inovatyviais ekologiškais sprendimais. Siekiama, kad iš modulių surinktas pastatas būtų visiškai nepriklausomas nuo miesto infrastruktūros. Kuriama nauja apšiltinimo sistema, tobulinama kanalizacijos ir atliekų naikinimo nepriklausoma sistema ir t.t.”.

Plėtojant kultūrinio centro projektą nemažai dėmesio buvo skirta alternatyvios energijos šaltiniams, dirbtuvių atliekų pašalinimo klausimams, buvo atsižvelgta į tokius žavius sprendimus kaip žolės stogas. Visa tai galite pamatyti BEEpart projekto prezentacijoje [pdf].

Kad ir kokia nuotabi būtų erdvė, be veiklų ji bus mirusi. Tačiau BEEpart rengėjai jau numatė kultūros centro darbo kryptis: “didelis dėmesys bus skiriamas lokaliam socialiniam klimatui gerinti, bus organizuojami įvairūs renginiai ir užsiėmimai paaugliams, senjorams, tėvams su mažamečiais vaikais. Šalia to vyks ir profesionalams skirti užsiėmimai bei tarptautiniai projektai orientuoti į profesionalius menininkus, aukštųjų mokyklų studentus bei dėstytojus”. O štai besiplečiantis sąrašas BEEpart sumanymų:

Jau laukiame dienos, kai eilinį kartą svarstydami “kur nuėjus”, galėsime pasakyti “o važiuojame į Pilaitę?”. Atrodo, BEEpart pastangomis kultūrinis maršrutas į Pilaitę gali tapti įprastu vilniečiams ir miesto svečiams. Tačiau iš savo patirties žinome – tokioms veikloms velniškai reikia savanorių, o kartais praverčia net palaikymas geru žodžiu, taip kad turėdami noro, laiko ir įkvėpimo, kreipkitės į kontaktinį BEEpart asmenį:
Andrius Ciplijauskas, andrius[x]BEEpart.lt, tel.: 8616 38568

Jungiamės? Mus domina kūrybinės iniciatyvos, kurių tikslas yra viešų erdvių gaivinimas:
tai atitinka mūsų pačių veiklų ir akademinių interesų kryptis. Todėl mielu noru teiksime informacinį, o jei reikia, ir idėjinį palaikymą panašiems projektams ir dalinsimės naujienomis apie šias kūrybines veiklas ir sumanymus. Rašykite: Laimikis[x]laimikis.lt
……………………………………………………………………………
Related posts: Graffiti workshop: o1 & o2, Gediminas ave.: reanimation | Gyvuok, Gedimino prospekte

A short history of anthropological photography which has turned into photo projects, focused on everyday life. Some of them (“I am” by Jackie Young, “The Oxford Project” by Peter Feldstein, “Before I die. Polaroid project“) are presented here.

Tik atsiradusi, fotografija tapo antropologų arsenalo dalimi. Ji atliko pagalbinį vaidmenį, renkant vizualinę informaciją apie kitas kultūras ir jų atstovus. Todėl tolimų kultūrų atstovų fotografavimo kanonai susiformavo labai anksti:

Fijan Man with Weapon, 188o

Fiksuojama buvo tai, kas yra egzotiška (ne-europietiška), o tam, kad būtų lengviau tipologizuoti kitaip atrodančus kūnus, žmonės buvo fotografuojami iš priekio ir iš šono (šis kanonas liko kriminalinėje fotografijoje):

Portrait of Two Men, Ainu from Saghelieu, 1909
Smithsonian Photography Initiative

Esminis senosios antropologinės fotografijos bruožas buvo tas, kad fotografuojami žmonės buvo “nebylūs”: jų gyvenimo istorijos ir nuomonės likdavo už kadro. Fotografija veikiau fiksavo šių žmonių priklausimą tam tikrai etninei grupei:

Situacija ėmė keistis 20 amžiaus pabaigoje, kai ėmė formuotis interesas paprastų žmonių kasdieniam gyvenimui ir gyvenimo istorijoms. Pavyzdžiui, fotografas Phil Borges, kuris kartu su savo žmona sukūrė nuostabias portretų serijas Etiopijoje, Tibete, Meksikoje, Kenijoje, Peru, komentuodamas savo foto serijas, pabrėžia: “nenorime, kad mūsų fotografuojami žmonės būtų laikomi anonimine tolimosios etninės grupės dalimi. Siekiame, kad žiūrovai nuotraukose įžvelgtų žmonių, asmenybių portretus, sužinotų jų vardus ir istorijas”. Todėl portretus jis pateikia kartu su trumpomis nufotografuotų žmonių istorijomis, per kurias atsiskleidžia ir kitų kultūrų ypatumai, ir šių žmonių gyvenimo peripetijos:

Pasikeitus fotografijos vaidmeniui antropologijoje, ją imant taikyti kaip savarankišką kasdienybės studijų įrankį, prasidėjo debatai apie socialinių mokslų ir meno santykius: pastaruoju metu mokslinių tyrimų rezultatai neretai pristatomi parodų ir kūrybinių projektų pavidalu. Tačiau tyrinėtojai aptinka, kad jiems trūksta įgūdžių fotografuojant ir eksponuojant foto medžiagą. Tuo tarpu treniruota ir jautri fotografo akis neretai pralenkia profesionalaus antropologo sugebėjimus perteikti žmonių kasdienybės ypatumus.

Joakim Eskilden, Hungary, 2oo7 (?)

Joakim Eskilden, Hungary, 2oo7 (?)

Kasdienė gyvenamoji aplinka, gyvenimo stiliai, kasdieniai rūpesčiai, gyvenimo planai, svajonės ir nerimai – visa tai tapo antropologinių studijų tema (žr. įrašą Kasdienė egzotika). Mūsų dienomis galime stebėti bumą foto projektų, kuriuos inicijuoja ne tik profesionalūs fotografai. Vadinu juos “antropologine fotografija” (šiuolaikine jos versija).

Skirtingai nuo senosios antropologinės fotografijos, šių projektų autoriai užima “neaktyvią” poziciją: jie tik siūlo projekto formatą, tačiau turinys didele dalimi kuriamas pačių fotografuojamų žmonių. Prie tokio tipo projektų galima priskirti ir jums gerai žinomą street fashion fotografiją – bet tas jos atmainas, kurios koncentruojasi ne į drabužių gamintojus arba prekės ženklus, o į praeivių gyvenimo būdą. Išskirtinis šių projektų bruožas – vaizdo ir teksto lygiavertiškumas: fotografuojamų žmonių portretai ir jų komentarai sudaro vientisą darinį. O štai dar keli antropologinės fotografijos projektai:

I am:
Jackie Young plėtojamas foto projektas, kurio dalyviams
siūloma apibūdinti save, pratęsiant frazę “aš esu….”
Nuotraukų kol kas nedaug, bet ši paprasta idėja nuostabi.

Before I die. Polaroid project:
Įvairių miestų gyventojai dalinasi sumanymais, kuriuos norėtų įgyvendinti prieš mirdami, užrašydami juos ant Polaroido nuotraukų. Beje, idėjos neretai pasikartoja, pvz. apkeliauti pasaulį arba parašyti knygą. O ką norėtumėte padaryti jūs?

The Oxford Project:
1983 m. fotografas Peter Feldstein kvietė Oksfordo (Iowa, JAV) gyventojus nemokamai nusifotografuoti,
o praėjus 21 metams, grįžo vėl, kad padarytų tų pačių žmonių nuotraukas ir užrašytų jų gyvenimų istorijas (kurios pateikiamos kartu su nuotraukomis; čia skelbiame tik fragmentus). Kita dalis projekto: čia.

Brianne Leckness: I met a guy from Honduras and he didn’t speak a lick of English. I got pregnant, then we broke up. After that, I really got into partying. I’d stay out till three or four in the morning. I liked drinking. I met another guy at a bar, and I got pregnant again. Now I live with the fathers of both my children and another guy. Nothing for me has been normal, so why should now be normal?

Hunter Tandy: Two months ago, I moved to Ida Grove to run a remodel and repair shop. That’s what I’ll probably be doing in 10 or 20 years. When I was a kid, I said I’d like to be buried in an 18-wheeler when I died. I still do. I always wanted to be a truck driver like my father.

Calvin Colony: I’ve had maybe 13 lions over the years. You can train ‘em, but you can never tame ‘em. You can’t trust ‘em around children. They’re like cats around mice. They’ll kill a dog pretty quick. I used to feed ‘em road-kill deer.

Related posts: Exotic Everyday, Guardians: Andy Freeberg.
Other posts: Protest glossary.

We continue to explore the role of urban topography, which is an important element of the representation of cities.

Miesto gatvių, parduotuvių, iškabų užrašai, namų, autobusų ir taksi mašinų numeriai, gatvių lentelės, pasikartojantys užrašai ant sienų ir t.t. sudaro vientisą miesto stilių, kuris yra daugiau arba mažiau reglamentuojamas.

Vilniaus rajonų raštai 2009 m.  Miesto tipografijos kūrybinių dirbtuvių medžiaga.

Įvairiuose leidiniuose, filmuose, reklamose naudojama tipografija veikia tekstų skaitomumą, formuoja bendrą įspūdį ir atsiminimus. Taip pat ir miesto tekstų tipografija prisideda kuriant miesto veidą. Dažniausiai pažintis su miesto tipografija prasideda nuo pavadinimo prie įvažiavimo į miestą, o lydi per visą miestą pasikartojantys tipiški užrašai ir miesto dizaino elementai.

Tipiški Viliaus gatvių šriftai.

Vokiečių g. 194? m.

Pamėginkite prisiminti jūsų aplankytų miestų gatvių šriftus. Kuris miestas bus pirmas? Man tai buvo Venecija, Verona – Šiaurės Italijos miestai su savo antikinio stiliaus raidėmis išskaptuotomis šviesiose minkšto marmuro ar smiltainio plokštėse, antras atėjęs į galvą – Varšuvos raudonos-mėlynos išgaubtos lentelės, kažkuo panašios į mėlynas Amsterdamo, bet ne tokios užapvalintos.

Tipiškas Italijos gatvių  užrašas (via Roma – populiariausias gatvės pavadinimas Italijoje)

Varšuvos gatvių lentelių tipografija.

Amsterdamo gatvės lentelės

Iš Lietuvos miestų gerai atmintyje išliko dideli Šiaulių ir Druskininkų kvadratiniai numeriai, siauros, taupios nespalvotos Vilniaus gatvių pavadinimų lentelės. Vientisos miesto tipografijos nerasime Vilniuje, Kaune. Vienoje gatvėje galima rasti kelis skirtingus užrašus.

Tipiškas Druskininkų gatvės numerių šriftas.

Apie tai, kad visai iškrito Lisabonos miesto tipografinis identitetas, susimąsčiau tik tuomet, kai ieškodamas iliustracijų straipsniui užklydau į Lisabonos gatvių fotografijų albumą. Tuo pačiu supratau kodėl taip yra. Čia kiekvienas namas turi savo parašą. Dėl to, kur kas ryškesni – kiti miesto elementai: žymieji Lisabonos tramvajai, grindinio mozaikos, azulejos (glazūruotos plytelės su įvairiausiais ornamentais). Atsiminimai iš šio miesto margi, skambūs, turtingi. Miesto vaizdas nėra tik tekstai, bet kartu netikėti šriftų deriniai stebina ir ilgam išlieka atmintyje.

Pastatų žymėjimas Grillo gatvėje (77/79), Lisabona

Sienų ornamentą pratęsia graffiti darbas. Lisabona.

Azulejas imituojantis graffiti užrašas Lisabonoje. Užrašyta: “Jaučiuosi geriau. Ačiū”.

UPD.: Kaip tai gaminama (šio darbo autorių video).

Graffitistų paliekami “tagai” atlieka asmeninio parašo funkciją, bet pasikartodami, taip pat formuoja miesto identitetą.  Tad Vilniaus “rašeivos“, įvairiose miesto vietose  palikdami “tagus” eror, solomon, cabri, azert ir kt. mėgina įtvirtinti savo asmeninį parašą kaip  miesto vizitinę kortelę.

Ieškant vientiso miesto šrifto reiktų įsižiūrėti į jau esamą miesto paveikslą. Čia standartiniai tipografiniai elementai neturėtų nei užgožti nei nublankti prieš visą miesto vaizdą.

Bonus: Niujorko metro visuomet tapatinamas su Helvetica šriftu.
Šriftų istorikas, dizaineris Paul Shaw, parašė studiją “Helvetica and the New York Subway System: The True (Maybe) Story”, atskleisdamas šio šrifto peripetijas Niujorke: interviu su autoriumi. Pasirodė, anksčiau Niujorko viešojo transporto administracija pasirinko šriftą buvo “Standard”, ir tik 1989 pasuko prie “Helvetikos”. Autorius bando išsiaiškinti motyvus, kuriais vadovaujamasi, priimant tokius miesto įvaizdžius svarbius sprendimus.

Related postai: Typography. Šriftai ir architektūra (Urban elements), Vienos gatvės istorija (rusų k., Quae blog)
Other urban elements @ Laimikis.lt: • PJ | pižamos • laundry | skalbiniai • shadows | šešėliai • love

Bubbleology is a science about bubbles, which includes physics, geometry, chemistry, astronomy, architecture and a touvh of magic. The first scientists, who studied bubbles were Joseph Plateau, he analyzed the characteristics of glycerin surfaces. Frank Oppenheimer, the founder of the Exploratorium in San Francisco, decided to popularize science by organizing bubble festivals. So, as we have found out, he was the initiator of the first Bubble events! This is a fragment of the presentation which was made on “Pecha Kucha Vilnius” at Fluxus Ministry

Ištrauka iš Pecha Kucha prezentacijos apie burbulus ir “Burbuliatorių”, kurią praeitą savaitę
pristatinėjome Fluxus Ministerijoje vykusiame Pecha-Kucha Night Vilnius vol.3

Burbulogija – tai mokslas apie burbulus. Jūs nustebsite sužinoję, kokia plati yra ši sritis.

Ar kada susimastėte, kiek burbulų aplink mus? Jų yra upėse, ežeruose, po vandeniu ir virš vandens. Jų yra iš ugnikalnio išsiveržusioje lavoje ir giliai ledynuose, tikrai yra aluje ir olandiškame sūryje. Burbulų yra kosmose (tai juodosios skylės ir planetos). Vienas iš burbulų – žemė.

Fizikai tiria muilo burbulus nuo 19 amžiaus. Jie atliko begalę eksperimentų su muilo burbulų paviršiumi, jų forma, struktūra. Tai padėjo suprasti skysčių ir dujų sąveikas, atmosferos reiškinius ir net juodųjų skylių kilmę.

Viena iš burbulų fizikos sričių – Kavitacija.  Šis terminas nusako kavernų ar tiesiog burbulų susidarymą skysčiuose. Egzistuoja dvi galimybės kavernoms skysčiuose susidaryti – pridedant energijos (pvz. spinduliuojant skystį lazeriu) arba krentant slėgiui hidrodinaminiuose srautuose (pvz. aplink laivų sraigtus) ar garso bangose (veikiant skystį ultragarsu). [šaltinis]

Muilo burbulas apibrėžiamas kaip mažiausia masė galinti talpinti didžiausią tūrį.

Jei muilo burbulo neveiktų jokios jėgos ir jis laisvai levituotų ore arba vandenyje, jo paviršius būtų sferinis.

Burbulams jungiantis susidaro plokšti paviršiai (sienos) ir jų susikirtimo vietose esančios briaunos. Muilo burbulų susikirtimo sienų kampas lygus – 120 laipsnių.

Kodėl burbulų paviršius įgauna vaivorykštės atspalvius? Taip yra dėl to, kad plonos (vos kelių molekulių storio) burbulo sienelės turi tris sluoksnius – du sluoksniai muilo ir tarp jų esantis vanduo. Keičiantis viduriniam sluoksniui keičiasi ir šviesos atspindžio kampas. Be to – muilo paviršius turi ypatybę vienu metu plėstis į visas puses. Štai dėl ko jis toks lakus.

1886 m Everett Millais tapytas paveikslas “Burbulai” arba “Vaiko pasaulis” stipriai prisidėjo prie muilo burbulų populiarumo. Vos pasirodžius paveikslo reprodukcijai spaudoje, teises į šį paveikslą už 2200 svarų nusipirkęs A&F Pears direktorius Thomas J. Barratt naudojo atvaizdą ant pakuotės ir paleido reklaminę kampaniją, kurioje vaizduojami vaikai pučiantys muilo burbulus.

Dėl savo savybės mažiausiomis sanaudomis uždaryti sudaryti didžiausia tūrį, dėl savo formos ir struktūrinių savybių, muilo burbulai įtakojo ne vieną architektūros statinį.

Asmenybės, pašventusios savo gyvenimus burbulams, laikomos mistiškomis, beprotiškomis ir magiškomis. Trumpoje burbulogijos istorijoje tokių žmonių buvo išties nemažai (pgl. laikrodžio rodyklę):

Joseph  Plateau (1801 – 1883) belgų fizikas, pasižymėjęs savo novatoriškais ir išradingais eksperimentais skysčių paviršiaus tyrimų srityje. 1880 m. nuosekliai studijavo skysto glicerino paviršiaus savybes, kurių paprasčiausias – muilo burbulas.

Frank Oppenheimer – fizikas, ilgametis Exploratoriumo vadovas, kuriam 1970 m. į galvą šovė mintis – populiarinti fizikos mokslą smagiais dalykėliais, tokiais, kaip muilo burbulų pūtimo šventė. Ir tai buvo bene populiariausias renginys kada nors vykęs mokslo institucijoje. Ši sekmė įkvėpė daugelį muziejų visame pasaulyje keisti savo sustabarėjusį įvaizdį.

Samsamas Bubblemanas – burbulologu prisistatantis žmogus, 2009 m. pasiekęs paties didžiausio ore kabančio burbulo rekordą.

Eiffel Plasterer -  Jis surado būdą, kaip padaryti, kad muilo burbulai nesprogtų daugiau nei 200 dienų. Manote lengva? Pamėginkite patys.

Tom Noddy – bene žymiausias muilo burbulų scenos meistras, ne veltui vadinamas burbulų magu. Jo sugebėjimai iš burbulų padaryti matematiškai tikslias struktūras atkreipė ir mokslininkų dėmesį.

“Burbuliatorius” – pilietinė iniciatyva, prasidėjusi 2009 metais birželio 15 d. Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Jos esmė – susirinkti į vieną miesto vietą ir trumpam užtvindyti ją muilo burbulais.
Ši miesto šventė Jūsų dėka susilaukė didžiulės sėkmės Lietuvoje ir šiais metais tęsia savo misiją – priminti apie lengvus būdus pakeisti miesto erdvę :)

PS. Antrus metus platinamas milžniškų muilo burbulų ir įrankių reeptas – čia.
Kopijuodami, nurodykite pradinį šaltinį ;)

It’s a second part of the reportage on the Graffiti Workshop series at Goethe-Institute Vilnius, which brought together graffitists to share the experience in graffiti history and develop skills in drawing, creating characters, in productive usage of urban space, using graffiti in poster design and etc. The event was initiated by Graffiti.lt.

Po įspūdžių iš pirmo Graffiti Kūrybinių Dirbtuvių  užsiėmimo praėjo kiek daugiau nei trys savaitės. Per tą laiką įvyko dar trys susitikimai Geothe Institute.

Antrą savaitę dalyviai mokėsi piešti charakterius iš vilniečiams gerai žinomo ir atpažįstamą braižą turinčio Aleksandro (Kuria).

Emocionalusis mokytojas pasakojo savo kelią į graffiti dailininkų luomą. Dalino patarimus kaip reikia ir kaip nereikia elgtis su sienomis.

Vėliau mes patys bandėme piešti charakterių emocijas iš akių ir lūpų.

Po truputį užduotys darėsi vis sudėtingesnės ir mums teko greitai piešti patį Aleksandrą, tiksliau – stengtis pavaizduoti jo pozą.

Po charakterių kūrybos sekė Laimikio paskaita apie komunikacinių erdvių kūrimą mieste. Mokėme dalyvius kaip išnaudoti miesto kontekstą siekiant “prakalbinti” architektūros elementus ir į šį dialogą įtraukti praeivius.

Trečio užsiėmimo metu dalyviai darė lipdukus iš savo sukurtų charakterių.

Dar apie Graffiti kūrybines dirbtuves Marius [Pravda].
Žmogau, buvo malonu susipažinti.

Pradedame naują rubriką. Kadangi mūsų profesinų interesų sritis – miestas, mūsų lentynos trykšta urbanistikai, architektūrai ir miesto studijoms skirta literatūra. Tarp jos nemažai ir “miesto nostalgijai” skirtų knygų (tikrojo miestelėno atmintis paliesta nostalgijos, nes vaikščiodami gatvėmis, prisimename, kaip jos atrodė ankščiau). Nuo šiol periodiškai skelbsime knygų apžvalgas, kurių pagrindinis akcentas – citatos. Kaip įprasta, kviečiame prisidėti prie šio sumanymo: tam reikia atsiųsti fotografiją knygos, trumpą apžvalgą ir šūsnį smagių citatų [laimikis[o]laimikis.lt] :) - jL.

¨¨¨°¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨°¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨°¨¨¨¨¨¨°¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨°¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨
Kas: M. Znamierowska-Prufferowa “Vilnius, miestas arčiausia širdies”. Alma littera, 2oo9
Apie ką: Vilnius po 1944 m bombardavimo. Išsamus bažnyčių, papročių, ir miesto gyvenimo gidas.
Geriausia skaityti keliaujant po Vilnių troleibusu arba pėsčiomis po Senamiestį, stabtelėti bandant prieš akis nupiešti egzotišką žydų getą, keltis Pohuliankos (Basanavičiaus) gatve į Zakreto (Čiurlionio) gatvę.
Skatina įsivaizduoti Vilnios (Neries) žvejus, Šnipiškių vežėjus, įsivaizduoti vilnietiškas užgavėnias, kūčių vakarą.

Iš lenkų k. vertė Viktorija Skliutaitė.
Vilnius: Alma littera, 2009. – 312 p.

“Vilnius – miestas arčiausiai širdies” (Alma Litera, 2oo9) – tai puikus pasivaikščiojimas po 1944 metais sugriautą Vilnių dviejų, niekada nesusitikusių, moterų akimis. Teksto autorė – profesorė Maria Znamierowska-Prufferowa. Nuo 1921 m. mokėsi ir dirbo Stepono Batoro Universitete (dabar VU) Etnografijos katedroje, vėliau (nuo 1945 m. Torunėje (Lenkijoje). Knygos fotografė – Jano Bulhako asistentė Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė. Šios moterys miestą aprašo ir užfiksuoja fotografijose taip, tarsi dvi artimos daktarės apžiūrinėtų mylimo kareivio karo paliktus randus.

Vilnius knygoje turi dvi ribas:

1.  iki 1942 – autorės atsiminimų miestas, kur autentiški vilniečių pasakojimai susipina su kruopščiai aprašytais papročiais, šventėmis, atsiminimais;
2. po 1944  – pokario miestas sugriautas per bombardavimą.

Po karo lenkų inteligentija buvo priversta trauktis iš Vilniaus, tuomet Maria Znamierowska-Prufferowa ir ėmė rašyti.

Fotografijos šioje knygoje vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Įsivaizduokite, kaip karštą 1944 metų vasaros dieną po bombardavimo nusiaubtą miestą vaikšto dvi moteris: viena bando aprašyti miestą, kita – Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, fotografuoja architektūros paminklus, bombų pažeistus fasadus išdužusiais langais ir nukritusiomis iškabomis
Jos, tarsi mylinčios seselės, skuba apžiūrėti sužeisto artimo žmogaus žaizdas. Taip ir tikiesi skaitydamas išvysti nuotraukoje Marijos figūrą, o  pasakojime – fotografuojančią Sofiją.

Nukentėjusio Vilniaus nuotraukos išliko per atsitiktinumą. Jų autorės Sofijos Urbanavičiūtės gyvenimas taip pat dramatiškas:  J. Bulhako mokinė, meno universitetų Krokuvoje, Paryžiuje ir Vilniuje absolventė dienas baigė 1980 m. skurde, o apie kūrybą žinoma labai nedaug.

Apie Getą:

“Geto skersgatviuose ir gatvelėse – krautuvėlė prie krautuvėlės. Tik ar galima buvo tuos narvelius vadinti krautuvėlėmis? Tai tebuvo žemos įdubos sienose. Jose stebuklingai sutilpdavo žmogaus figūra ir kokia nors statinė su silkėmis, keli ryšulėliai daržovių ar apšalusių vaisių. [...] Žydų krautuvėlės buvo išsibarsčiusios po visą miestą. Kokios nors nušalusios, sustingusios rankos sverdavo vaisius, kažkokie purvini, pusnuogiai juodaakiai vaikai painiodavosi po kojų.”

“O dabar getas – kaip miestas legendinėje saloje, kurią ištiko žemės drebėjimas. Vaikštai po jį lyg po sugriautą Herkulanėją. [...] įeini į kiemus – padvelkia tuštuma, naikinimu ir grėsme. [...] Kartais aptinki mažiau nukentėjusių vietų – kažkokie laipteliai ropščiasi į viršų ir išnyksta. Virš jų antri ir treti.”

“Kartais rytą, eidama į darbą Dailės muziejuje, kuris įsteigtas Rotušėje, iš Trakų gatvės pasuku į Pranciškonų skersgatvį, o nuo Šv. Mikalojaus – į Mėsinių gatvę. ir čia tuščia, nė garso. Langai užkalti arba išdegę. [...] Šiandien jis tuščias lyg senas dailus aptaisas knygos, iš kurios išplėšti lapai, prirašyti svetima, mums nesuprantama knyga, kurios nesistengėme išmokti.”

Apie Tris Karalius:

“jau Trijų Karalių išvakarėse popiet Vilniaus gatvėse pasirodo jaunų persirengėlių būreliai iš priemiesčių.”

Apie Kaziuko mugę Lukiškių aikštėje:

“Nuo anktyvo ryto miestą užkariaudavo Kaziukas. [...]
Lukiškių aikštė atrodo lyg ištisa galvų, prekystalių ir dengtų vežimų jūra, lyg didelis tamsus skruzdėlynas, judantis ir banguojantis. Triukšmingas, pilnas klegesio cypimo, juoko, barnių, derėjimosi ir šūkavimo, o sykiu ir naujų garsų – birbynių, švilpynių, armonikėlių.”

Apie “žaliąją” Joninių mugę Pilies gatvėje:

“Gatvėse netoli senamiesčio šiandien didesnė spūstis, bet keistai iškilminga. Jau Pilies gatvėje, artėjant link Šv. Jono bažnyčios, apgaubia saldus, svaiginamas gėlių ir žolelių kvapas.
Vos praeini Nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, pajunti, kaip tas kvapas sustiprėja, ir staiga patenki tarp tankiomis eilėmis sustatytų gaivių rugiagėlių, skaisčių ramunėlių, tamsių lubinų, pinavijų, aguonų, jazminų, baltų akacijų, svaigių gegužraibių ir įvairiausių lauko gėlių, besistiebiančių kažkur iš šaligatvių, iš pintinių ir ąsočių šalia sėdinčių ir klūpančių moterų.”

“Per spūstį ir kamšatį sunkiai brauniesi tarp tankiomis eilėmis išsidėsčiusių prekiautojų. Atsargiai, kad neužmintum ant kūpančiųjų kojų, sėdinčių vaikų ir išdėliotų žolynų. Ir tik dabar pamatai, kiek ši mugė sukvietė moterų su šimtametėmis žiniomis ir gydymo patirtimi.”

Love messages are one of the elements you can find in every city.
Here comes a set of ’street-love’, with love to our readers & passers-by :)

Meilės žinutės – vienas elementų, kurį galima rasti kiekvieno miesto gatvėse.
Pradedame meilės žinučių setą iš įvairių pasaulio miestų, su meile skaitytojams*
upd: Smagu, kad ši kolekcija pasipildo ir jūsų nuotraukomis. Ačiū Daivai už meilės ženklą!

¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨°º¤
Aistros kunkuliuoja Italijos miestų gatvėse,
ir meilės istorija apauga vis naujomis detalėmis. Dinamiškas graffiti!

Florence, Jekaterina Lavrinec (jL)

Diplomatinės žinutės iš dangaus raštinės Budapešto gatvėse:

Budapest, jL

Epizodas iš Bairro Alto – naktinio gyvenimo oazės Lisabonos mieste:

Lisboa, Julius Narkūnas (JN)

Lvovas – pašėlusiai kūrybingų dizainerių ir smagių kavinių miestas:

Lviv, jL.

Graffiti iš Tel Avivo:

Tel Aviv, street art blog

Kelio ženklai & jų interpretacija:

Salmon Creek Area, Skyler J.

Langinės Sibiu mieste (Rumunija):

Sibiu, jL

Daiva Repečkaitė siunčia meilės ženklą iš Tel Avivo gatvių! Širdis su paslaptimi:

Tel Aviv, Daiva Repečkaitė

Būdas padovanoti šypseną praeiviams: meilės skelbimas.
Pasitaiko skirtingi jo variantai, kartais lapeliuose užrašomi komplimentai:

Moldova, Alexander Bostan

Dar vienas skelbimas, šį kartą skirtas Viktorijai.
Viktorija, kur gi tu? Tavęs ieško nuo 2oo9!

Vilnius, JN

¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨¨°º¤
Other elements | Kiti miesto elementai:
• PJ | pižamos
• laundry | skalbiniai
• shadows | šešėliai
• urban typography | šriftai mieste.

[ri:saikl] is reanimation of things, which were thrown away. It’s the name of the project, which took place in Vilnius Academy of Arts in October. Now you can find some of reanimated artifacts at CAC shop.

Kiek gyvena mūsų daiktai? Vakar išnešiau į kiemą seną stalo lempą,
palikau ją prie šiukšlių konteinerių, kaip IKEA reklamoje.
Bet po valandos jos jau ten nebuvo!

Spalio mėnesį dizaino katedros VI kurso studentai kartu su Western Washington University industrinio dizaino dėstytoju Arūnu Ošlapu ir Vilniaus Dailės akademijos dėstytojais Juozu Brunza ir Šarūnu Šlektavičiumi mėnesį rausėsi šiukšlėse bandydami rasti daiktų, kuriuos galima panaudoti iš naujo. Projektas taip ir vadinasi [ri:saikl].

Prieš porą savaičių užsukę į “Daiktų Viešbutį“,
kur trumpam apsistoja madingi daiktai,
radome antram gyvenimui prikeltus daiktus:

Kalėdinis papuošalas iš gėrimų šiaudelių.
Autorė: Eglė Skuodaitė

Žvakės iš panaudotų kvepalų buteliukų.
Diz: Ieva Gabytė

Raktų pakabukai iš kištuku tampa raktų kištukais.
Diz. Monika Ivanauskaitė

Kanalizacijos pompa tapo Kandela
Diz. Mantas Lesauskas

Diržai iš dviračio padangų. “Palaiko sijoną, kelnes ir stilių”.
Diz. Joris Katkevičius

Rašiklis gali būti daromas iš plastikinių indų [diz. Roberta Jablonskytė]
arba susuktas iš panaudoto A4 formato popieriaus lapo [diz. Tauras Stalnionis].
To paties autoriaus užrašų knygelė iš panaudotų popieriaus lapų:

Kūrybingi tie mūsų dizaineriai, nėr ką ir kalbėt :)
¨¨¨¨°¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°¨¨¨¨°
• Daugiau daiktų: čia.
• Risaikl plakatai.

Shadows are a part of urban landspace.
Some of them become self-contained objects,
some turn into playful element and some seduce passers-by.
We have collected ideas and projects, focused on urban shadows.

jL, shadow structures, Budapest

Šešėliai mieste gali tapti savarankišku objektu,
gundnačiu, provokuojančiu arba įtraukiančiu praeivį į žaidimą.
Įmetame setą idėjų ir projektų, kurių dėmesio centre – šešėliai.

André Kertész, Under the Eiffel Tower, 1929

Alter ego:
Žaismingas “Shadow project” iš pašėlusiai talentingos fotografės Katie,
kurios idėjos labai artimos mūsų “miesto žaidimų” koncepcijai. Sumanymas grakštus ir paprastas:
iš juodo kartono iškerpami siluetai ir priklijuojami prie sienų. Belieka laukti praeivių, kurie trumpam taps šių šešėlių šeimininkais:

Katie, Shadow project

Katie, Shadow project

Katie, Shadow project

Šešėlių siluetai:
Niujorke gyvenantis Ellis Gallagher užfiksuoja miesto šešėlius,
apvesdamas jų kontūrus kreida.

Ellis Gallagher, NY

Ellis Gallagher, NY

Ellis Gallagher, NY

O kito šešėlių menininko interpretacijoje šešėliai virto lynu, kuriuo vaikšto nupieštas akrobatas arba kartele nupieštiems paukščiams. Be to, pasirodė, stulpo šešėlis idealiai tinka batams pririšti!
Ačiū Edmiui už šiuos radinius!

Sėjikas ir jo šešėlis:
Kalbant apie šešėlius mieste, sunku nepaminėti garsios “Sėjiko” šešėlio interpretacijos,
kurią sukūrė gatvės menininkas Morfai, o sunaikino gatvės meno vandalai.

Morfai, Sėjikas, Kaunas (Lithuania)

Šešėlinė tipografija:
Belgai garsėja eksperimentais su daiktais, jų atvaizdais ir žodžiais:
René Magritte dar sugebėjo likti tapybos rėmuose (nors tai neįtikėtina), o šiuolaikinis belgų menininkas Fred Eerdekens tęsia tradicijas, kurdamas instaliacijas iš šviesos ir šešėlių. Ačiū Anai Kometai už šį radinį!

Fred Eerdekens, Neo Deo, 2oo2

Fred Eerdekens, mhmmmhm, 2oo2

Stebėti šešėlius kaimynų lange:
Dešimt dienų Paryžiaus praeivius gundė jaunos moters šešėlis,
pasirodantis Montorgueil gatvėje esančiame pastate – ir viskas
vardan subtilaus saito french art of loving (Aubade).
Idėja: reklaminė agentūra Chainsaw.

Statiškas šešėlių teatras:
Kadaise gyvendama netoli Lac du Salagou, kurio apylinkės primena Marso landšaftus,
bandžiau įkurti statišką šešėlio teatrą. Nors dekoracijos ir apšvietimas buvo tobuli,
pritrūko scenaristo, todėl aktoriai buvo pasmerkti repetuoti fragmentus,
kurie nesudarė visumos.

SD, jL, episodes, France

Auginti šešėlį:
Savo ir artimųjų šešėlius reikia auginti atsakingai, jiems reikalinga erdvė ir šviesa. Laistyti – nebūtina.
Išvesdami savo šešėlį pasivaikščioti, prižiūrėkite, kad praeiviai netrypsėtų jūsų augintinio.
Turint kantrybės, galima įdarbinti savo šešėlį saulės laikrodžiu kokioje nors miesto aikštėje.
O štai kokį šešėlį išsiaugino Cinamono katė:

JN, cat, Vilnius

Šešėlių skulptūros:
Jau kelis menėsius galvoju apie šešėlių skulptūras,
šiuo momentu renku bazę vietų, kur jos bus instaliuotos (jokių piešinių arba trafaretų ant sienų)
ir ieškau pagalbininkų-bendraautorių šešėlių instaliacijų serijai sukurti (laimikis@laimikis.lt).

JN, žibintas, Vilnius

¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨
Related:
• Architecture of shadows [o1][o2]
• Urban Solstice [photo event]

¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨•¨¨¨°¨¨¨
Other elements | Kiti miesto elementai:
• PJ | pižamos
• laundry | skalbiniai
• urban typography | šriftai mieste.

We met Lina for several times: accidentally, at Christmas fair in Vilnius, then on allchic.com blog and for the third time we met for a fotosession. Lina is a designer, you can found her works at “LeMuse” (etsy)..

Su “mūzų” kūrėja Lina susitikome Kalėdiniame dizaino turguje, o vėliau aptikome jai skirtą postą allchic.com bloge. Sužavėti asimetriškų “LeMuse” megztinių rankovių ir “krentančių” klosčių, susipažinome artimiau ir nutarėme pakalbinti apie kūrybą bei surengti žiemišką fotosesiją mieste.

Apie pradžią: “Prie rūbų kūrimo prisiliečiu nuo pat vaikystės – pradžioje tai buvo tik stebėjimas, kaip močiutė karpo modelius, juos siuva (ji dirbo Vilniaus modelių namuose), vėliau įkvėpta jos pradėjau ir pati siūti rūbus lėlėms, ūgtelėjus – sau. Tačiau tai tebuvo mėgėjiški pabandymai, kol prieš metus draugės paprašė joms pasiūti tai, ką esu apsirengusi. Taip viskas ir prasidėjo.”

Apie sėkmę: “Pradžioje pasiuvau rūbus porai draugių, po to dar porai, o po to jau ir jų draugėms. Savo gerbėjų atrandu netikėčiausiose vietose – parodose, klubuose ar kavinėse.”

Apie siuvimą ir medžiagas: “man svarbiausia medžiaga ir kaip ji krinta, todėl bandau “pagauti” kiekvieną gražią klostę ir ją išsaugoti. Stengiuosi naudoti tik minkštas medžiagas ir lengvai krentančias, nes taip kūnas judėdamas pats sukuria skirtingus siluetus. Be to, labai svarbu, kad pats audinys būtų kokybiškas, malonus kūnui ir gražus akiai.”

Apie “LeMuse”: “LeMuse” reiškia mūzą. Juk kiekviena moteris yra unikali įkvepėja. Todėl šis unikalumas atsiskleidžia kai nebelieka griežtų formų, kai pati moteris suteikia rūbui šią formą savo judesiais, įkvepia juos grožiu ir savitumu.”

- Minėjai, kad tavo kuriami rūbai kiekvienai moteriai tinka vis kitaip. Įdomu, kodėl?

Dėl kuo natūralesnio medžiagų kritimo ir nevaržančių modelių, jie sėkmingai paslepia tai, ką norėtume paslėpti, o išryškina tai, kuo didžiuojamės. Be to, kiekvienas judesys sukuria skirtingą formą. Taip moteris kiekvieną akimirką atrodo kitokia, mistiška ir be galo moteriška.

Specialiai CityOut.lt – Julius Narkūnas, Laimikis.lt

¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨¨°¨°¨¨°¨¨°¨¨°
• Kiti postai apie Lietuvos dizainerius: Neringa Jočiūtė, Dainius Bendikas.